Taip pat skaitykite: Pradingę ir vėl atrasti pasaulio miestai
Keliauk į Vieličką su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių į Krokuvą pasiūlymų ieškok čia, į Katovicas - čia.
Tačiau ką veikti ir pamatyti čia rastų ir kiekvienas turistas, ypač kai jau pati ekskursijos pradžia – lipimas, regis, niekada nesibaigiančiais laiptais žemyn – užgniaužia kvapą ne tik vis dėl retėjančio oro.
Įvertinta ne tik turistų
Net iki 2007 metų veikusios 13-ą amžių menančios karališkosios Vieličkos druskos kasyklos pradžia tapatinama su legenda apie kunigaikštienę, Vengrijos karaliaus Belos IV dukterį Kingą ir jos vyrą Krokuvos princą Boleslovą Bailųjį (Bolesław Wstydliwy). Pasak legendos, prieš pat vestuves Kinga išmetė savo žiedą į druskos kasyklų prarają Maramarošo (dabartinė šiaurės vakarų Rumunijos ir pietvakarinė Ukrainos dalis) krašte.
Kažkokiu mistišku būdu žiedas kartu su aukso vertei tuomet prilyginamais druskos klodais atsidūrė vos 15 kilometrų nuo Krokuvos esančioje Vieličkoje, o pats pirmasis kalnakasių iškastas druskos gabalas buvo kartu su kunigaikštienės Kingos žiedu. Ne veltui ji greitai buvo paskelbta kalnakasių globėja ir netgi šventąja, mat didžiuliai surasti druskos klodai garantavo turtus ir sotų gyvenimą visam regionui.
Per ilgus metus, kasykla ypač išsiplėtė – dabar vietomis čia pasiekiamas 327 metrų gylis. Bendras druskoje iškastų tunelių ilgis – 287 km. Vis dėlto, ilgainiui krentant druskos kainai, kasykla susidūrė su vis didesnėmis problemomis, tad 1996 metais dėl vis pasikartojančių potvynių galiausiai sustabdė kasybą. Tačiau tuomet buvo dar plačiau atvertos durys turistams. Nors lankymui skirta tik labai maža, apie 3,5 kilometrų ilgio trasa, tačiau ji pilna iš druskos išskaptuotų skulptūrų ir koplyčių, lyg primenančių požeminį miestelį su gerai ir visapusiškai išvystyta infrastruktūra.
Tad nieko keisto, kad kasyklą kasmet aplanko net apie 1,2 milijono turistų. Nuo kasyklos darbo pradžios joje apsilankė tokios istorinės asmenybės kaip astronomas Mikalojus Kopernikas, kompozitorius Frederikas Šopenas, chemikas Dmitrijus Mendelejevas, popiežius Jonas Paulius II, skautų organizacijos įkūrėjas Robertas Badenas Powellas, rašytojas Johanas Volfgangas Gėtė, JAV prezidentas Bilas Klintonas ir daugybė kitų.
Vieličkos druskos kasykla įvertinta ne tik apsilankiusių, bet ir nacionaliniu bei tarptautiniu lygiu, mat 1994 metų rugsėjo 16 dieną kasykla paskelbta vienu iš Lenkijos oficialių nacionalinių istorinių monumentų, kurių grupei priklauso tokios vietos kaip Žalgirio mūšio vieta, Gdansko, Torūnės, Poznanės ar Krokuvos senamiesčiai ir daugelis kitų šalies vietų. Kiek anksčiau, 1978 metais, dėl kasykloje esančios Šventosios Kingos koplyčios visas kasyklos kompleksas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Ši, ir jaunavedžius priimanti koplyčia, turistų pirmiausia apžvelgiama iš viršaus, o nusileidus šoniniais laipteliais žemyn, galima atidžiau apžiūrėti daugybę iš druskos padarytų meno kūrinių, tad 101 m gylyje esanti 54 metrų ilgio, 15-18 metrų pločio ir 11-12 metrų aukščio patalpa ne veltui susilaukė tokio įvertinimo, tačiau netapo neišnaudojamu muziejumi. Šiandien koplyčioje vyksta pamaldos, klasikinės muzikos koncertai ir nieko keisto, kad per visą kasyklos istoriją ją aplankė daugiau nei 36 milijonai turistų.
Pramogų gausa ir ekstremalaus poilsio gerbėjams
Pagrindinis turistams skirtas maršrutas prasideda senajame kasyklos pastate, kur turinčios „susidaryti“ turistų grupės, tad atvykus vienam ar su nedidele draugija, gali tekti kiek luktelėti, kol susirinks pakankamai žmonių vienai grupei sudaryti, mat pavieniai žmonės į turistinį maršrutą nėra įleidžiami – grupę būtinai turi prižiūrėti gidas. Be to, patartina turėti šiltesnių drabužių, mat oro temperatūra šachtose nukrenta iki 14°-16° C ir pasirūpinti patogesne avalyne, nes iš viso įveikti per 800 laiptelių su, pavyzdžiui, aukštakulniais būtų pragaištingas sprendimas.
Kelionė prasideda nusileidimu žemyn 378 mediniais laiptais į 64 metrų gylį. Keliaujant koridoriais patenkama vis į kitas sales, kaip dar prieš 1785-uosius metus druskoje išskaptuotą Mikalojaus Koperniko salę ar kiek anksčiau išskaptuotą Kazimiero Didžiojo salę, kuris 1368 m. išleido kalnakasių darbą ir prekyba druska liečiančius įstatymus. Jų būtinybė atsirado dėl šių kasyklų gaunamo pelno – tuomet jis sudarė net trečdalį viso valstybės iždo.
Šachtose ir salėse ypač dažnai naudojamas medis, nes jis ne tik puikiai impregnuojasi dėl druskų veikimo, bet ir sustiprina prieš labai ilgus metus išskaptuotas patalpas, kurių dalis – koplyčios, mat šachtose dirbę druskos kasėjai buvo ypač prietaringi ir dievobaimingi. Taip pat - ir dėl bet kada galinčių įgriūti konstrukcijų, druskas tirpdančio gėlo vandens ar vis besikaupiančio metano, kurį su prie ilgų pagalių pritvirtintais fakelais, kad nesusidarytų pavojinga koncentracija, degindavo tik labai patyrę šachtininkai.
Beje, ekskursantų laukia ne tik išsamus pasakojimas apie kasyklą, druskos kasimo technologijas, bet ir vandens kibirus pakeliančio sraigto sukimas, požeminio dirbtinio 9 metrų gylį siekiančio ežero aplankymas ir leidimasis vis žemyn ir žemyn, kol pasiekiamas net 135 metrų gylis. Pakeliui galima aplankyti restoraną, iš šalia esančio pašto išsiųsti vardiniu antspaudu pažymėtą korespondenciją, nusipirkti čia pat gamintų suvenyrų ar nusikalti senovinį pinigą.
Iš viso nukeliaujamas apie 2 kilometrų ilgio maršrutas, kurio metu aplankoma net 20 su istorinėmis asmenybėmis susijusių kambarių, o bendra ekskursijos trukmė – maždaug 2 valandos, per kurias pradedi jausti palengvėjusį kvėpavimą, o jau atsidūrus ten, kur ekskursija prasidėjo – dar ilgai jauti druskos skonį ir kvapą. Vėl atsidurti žemės paviršiuje padeda 4 metrų per sekunde greičiu kylantis liftas, kurio metalinių skylėtų sienų kabinoje žmonės sutalpinami kaip silkės statinėje.
Kelionė, kai atrodytų, visai trūksta oro, visai baisoka, ypač, kai užgęsta šviesos, nors pati kelionė trunka vos pusę minutės.
Ekstremalesnių iššūkių išsiilgusiems keliautojams siūloma sudalyvauti vadinamajame šachtininkų maršrute, kur jie turintys ne tik apsivilkti tradicine šachtininkų uniforma, bet ir paimti jų naudojamus įrankius į rankas ir pradėti kasti druską. Kiekvienas atrakcijos dalyvis turi tam tikrą užduotį – ar tai matuoti metano kiekį ore, ar būti atsakingam už žibintus, ar... organizuoti darbą. Žinoma, viską prižiūri ir nukrypti į lankas neduoda gidas.
Labiausiai nutolę nuo normalaus turistų maršruto, druskos kasėjais tapę keliautojai gali dar labiau įsijausti į šachtininkų gyvenimo būdą ir išmokti jų tradicijų bei ritualų ten, kur jie darbavosi valdant ir garsiausiems ATR valdovams. Be to, aklinoje tamsoje dirbantys ekskursantai gali atrasti žmogaus rankų ir gamtos nudailintų kūrinių, o vienintelis beveik absoliučią tyla drumsčiantis garsas – pačių „šachtininkų“ žingsniai.
Ramesnio poilsio norintiems keliautojams siūloma anksčiau minėta ekskursija, poilsis čia pat esančiame kurorte, nakvynė 125 ar 135 metrai po žeme, net spaudos konferencijos surengimas ar vestuvių atšokimas pavalgydinant net iki 300 svečių. Tiesa, piniginę tektų paploninti ne vienu tūkstančiu litų, tačiau ir vieta išties labai neeilinė bei verta dėmesio.