Taip pat skaitykite: Pasislėpęs vidury ežero - Rojalio salos nacionalinis parkas JAV
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Pusiasalis savo simetriškumu primena gigantišką lašišą ir driekiasi į pietus nuo Rusijos Japonijos link. Nuostabi gamta traukia žmones atvykti. Ekoturizmas – klestintis regiono verslas. Kamčiatkos dalys primena tokią Žemę, kokia ji turėjo būti ankstyvaisiais jos kūrimosi etapais. Daugelyje šalių yra po vieną ugnikalnį; Kamčiatkoje jų yra apie trys šimtai, iš kurių trisdešimt aktyvūs ir išsiveržia stebėtinai reguliariai.
Geizerių slėnis, fumarolės (lot. fumus - dūmas) - garų ir dujų šaltinis dažniausiai artimiausioje ugnikalnių aplinkoje, jų šlaituose ir krateriuose. Šie šaltiniai dažniausiai išmeta į aplinką vandens garus, anglies dioksidą, sieros dioksidą, druskos rūgštį, vandenilio sulfidą).
Čia šimtai terminių šaltinių, garsėjančių savo sveikatinimo savybėmis, ir šimtas tūkstančių ežerų bei upių, kuriose knibždėte knibžda žuvų. Reti ereliai, jūros paukščiai ir žinduoliai gyvena palei jūros krantą ir uolas. Toliau nuo vandens, miškuose ir draustiniuose sulig Europos šalių dydžiu gyvena lokiai, briedžiai, šiaurės elniai ir vilkai.
Pusė Kamčiatkos žmonių gyvena sostinėje Petropavlovske, kurį 1740 metais įkūrė danų keliautojas Vitus Beringas. Miestas pavadintas pagal Beringo laivus (šv. Petro ir šv. Pauliaus). 1854 metais jungtinės anglų ir prancūzų pajėgos apgulė miestą siekdamos užgrobti visą pusiasalį. Herojiškomis gyventojų pastangomis užpuolikai buvo atremti – apie tai menama dar ir šiandien. Kai Aliaska 1867 metais buvo parduota Amerikai, sritis prarado savo svarbą kaip prekybos postas. Čia liko tik keli tūkstančiai bebaimių rusų.
Petropavlovskas, palyginus su jį supančia neįtikėtino grožio gamta, - gana blanki vieta. Spindinti įlanka, sovietinio stiliaus pastatai, kranai ir virš jų stūksantys aktyvūs ugnikalniai.
Šiomis dienomis miesto svečiai yra daugiausia rusai (bet užsieniečių skaičius sparčiai auga). Tai eklektiška medžiotojų (dešimt didžiausių Rusijoje nušautų lokių buvo iš Kamčiatkos), žvejų, snieglentininkų, gamtos mylėtojų ir laukinės gamtos entuziastų kompanija.
Mums atvykus švietė skaisti saulė, bet kitą rytą miestą supo rūkas ir kelionė sraigtasparniu pakibo ant plauko. Už sostinės yra keliai, bet jų baisumas priverčia rinktis helikopterius kaip geidžiamesnę alternatyvą. Po pietų oras pragiedrėjo, ir kartu su gidu bei virėju nuskubėjome į oro uostą, kur įsėdome į senutį Mi-8, atrodo, tik specialiai mums ištrauktą iš angaro. Pasukome šiaurės vakarų kryptimi ir iš už rūko uždangos išvydome tamsiai žalią augmeniją, kurioje tai šen, tai ten pasimatydavo ugnikalių profiliai.
Mūsų pirmoji stovykla buvo vieno iš jų papėdėje, šalia trijų mylių pločio ežero. Tai buvo Karimskij, vienas aktyvesnių ugnikalnių, kaip sakė mums gidas, rodydamas į garų kamuolį, kylantį iš jo kraterio. Jo didybė atėmė žadą visiems, tik ne moskitams, kurie puolė mus ištisomis armijomis.
Dieną mes apėjome ežerą svarstydami, kiek šviežios buvo lokių pėdos, išvagojusios pakrantę, o sutemus stebėjome vaiduoklišką rūką, sklendžiantį vulkano šlaitais. Taip pat lavinome savo maudymosi terminiuose vandenyse įgūdžius turkšdamiesi ežere, kur nuostabios spalvos dumbliai išdavė esant karštuosius mineralinius šaltinius.
Mūsų pirmasis lokys pasirodė po vienos iš tokių sesijų. Jis išniro ir pauostė orą ten, kur vos prieš kelias minutes gulėjome vandenyje.
Tuomet pajudėjo toliau, dairydamasis lašišų su ta apgaulingai lengva eisena, kuri negali užmaskuoti žvėriškos jėgos. Jis neras daug žuvies, tarė mūsų gidas. 1996 metais po povandeninio išsiveržimo visas ežeras ėmė tiesiog virti. Taip tikriausiai buvo išvirtas didžiausias pasaulyje dubuo žuvienės...
Tuomet atsitraukėme šlaitu atgal, įšokome į mūsų laukiantį sraigtasparnį ir nuskridome į pikniko vietą suniokoto miško pakraštyje.Kitas mūsų tikslas - žvejų namas, vienas iš tuzino palei vingiuotą Županovos upę, pusvalandis skrydžio mažesniu, bet tokiu pat triukšmingu sraigtasparniu. „Laimikio tikimybė – šimtas procentų“, - perskaitėme kelionės užrašuose. Tai skambėjo ekstravagantiškai, bet vis dėlto pasitvirtino.
Pažvelgėme iš aukštai į rusų pasakas primenančius pastatus; teigiama, kad tai viena mėgstamų Vladimiro Putino vietų. Čia jis atkeliauja pailsėti ir pažvejoti.
Žuvies gaudyti susiruošėme ir mes. Nuo upės krantų galėjome matyti blausius nesuskaičiuojamų lašišų, plaukiančių upe aukštyn, kontūrus. Po kelerių metų jūroje lašišos vasarą grįžta į savo gimimo vietą neršti ir mirti, ir vargu ar maitinasi savo paskutinės kelionės metu. Tačiau gretimais plaukia ir mažesnių upėtakių, šalvių ir jaunesnių lašišų būriai.
Taigi leisdamiesi upe aukštyn, link smėlio kranto, kuriame daugiau meškų, nei žmonių pėdsakų, žvejojame. Arba, veikiau, žudome. Tikėjomės praleisti mąslią dieną su retais džiugesio momentais, bet žuvis kibo su kone trikdančiu entuziazmu. Vakarus leisdavome rusiškoje pirtyje. Baseinas buvo pripildytas ledinio drumsto vandens iš upės, pirtyje paliktos beržinės vantos. Po gero garo vėsinantis vandenyje jau niekas neatrodė keista, net ir tai, kad iš miško gali pasirodyti didžiulis rudasis lokys, praeiti per gąsdinantį atstumą nuo mūsų ir pliūkštelėti į upę žuvauti.