aA
Atrodo, kuo labiau pažengęs visuomenėje darbo pasidalijimas, tuo daugiau procesų vyksta mygtuko spustelėjimo principu. Paspaudi jungiklį, ir užsidega šviesa. Atsuki čiaupą, ir iš krano ima bėgti vanduo. Kai prisikaupia šiukšlių, jas galima išmesti į konteinerį, o kitą savaitę mūsų lauks švarutėlis naujas.
Saulėlydis
© Shutterstock nuotr.

Tačiau egzistuoja ir alternatyvios bendruomenės. Šviesą ir šilumą čia teikia susikurtas lauželis. Vandenį į namus atsineši didelėse talpose, prieš tai kurį laiką pastovėjęs eilėje prie galbūt vienintelio visame kaime šulinio ar pasisėmęs iš šalia tekančios upės. O susikaupusias šiukšles tenka išmesti arba už namo, arba papilti kur nors tolėliau už kaimo ribų. Tokiose bendruomenėse vykstantys procesai paprastesni ir apčiuopiamesni (tiesiogine šio žodžio prasme).

O prarandant kažką autentiška, kyla nostalgija. Nepaisant liūdesio dėl Mozambike vyraujančio skurdo, būtent nostalgija yra jausmas, kuris galvojant apie šią šalį mane apima pirmiausia.


Shutterstock nuotraukos

Pusę metų savanoriaudama mokytojų rengimo koledže Lamego apie šeštą valandą ryto prabusdavau nuo už lango žolę kapojančių (toks šienavimo būdas) studentų pašnekesių ir dainų. Prausdamasi vidury karštos dienos apsipildavau kibiru šalto gaivaus vandens iš statinės. O kai porą kartų per mėnesį pradingdavo elektra, vakarais užsidegę žvakes šnekučiuodavomės virtuvėje ar tiesiog vaikštinėdavome lauke ir žiūrėdavome į dangaus skliautą, nusėtą begale žvaigždžių.

Žinoma, tai darydami nepaisydavome, kad Mozambike sutemus nepatartina vaikščioti lauke. Pavakare šalyje padaugėdavo nusikaltimų, o taip pat uodų, galinčių pernešti maliariją, ir šešėliuose tūnančių nuodingų gyvačių.

Besispjaudanti Mozambiko kobra


Shutterstock nuotr.

Tačiau, nors vos atvykę visų taisyklių skrupulingai laikėmės, kuo toliau, tuo labiau tapatinomės su atsipalaidavusiais vietiniais gyventojais.

Vakarais bėgiodavome lauke pusnuogėmis kojomis, vis rečiau naudojome purškalą nuo uodų, nebijodami gyvačių lakstėme po šešėliuotą žolę, o kai staiga pritrūkdavo maisto produktų, patamsyje išsiruošdavome į turgų. Kuo arčiau centro, tuo garsiau girdėdavosi tranki muzika ir girti balsai, tačiau tokiu metu būdavo ypač gražu pereiti nakties žvaigždžių šviesoje skęstantį Lamego kaimą. Namelių siluetai įspūdingai boluodavo dangaus fone, o kur ne kur spragėdavo nedideli laužai – prie jų tyliai sėdėdavo negausios dar nenuėjusių miegoti gyventojų grupelės.

Visgi vienas mano mėgstamiausių dalykų Mozambike buvo važinėjimas „chapa“, vietos viešuoju transportu. Čia su manimi buvo elgiamasi kaip su bet kuriuo kitu mozambikiečiu, todėl užsieniečiui turistui tai vienas geriausių būdų susitapatinti su vietos bendruomene. Dėl viešojo transporto stygiaus paprastai kelyje sustodavo tik maždaug kas trečias stabdomas maršrutinis autobusiukas, tad laukiantiesiems neberūpėdavo nei konkurento amžius, nei lytis, nei odos spalva.

Belaukiant „chapos“

J.Tuleikytės nuotr.

„Chapai“ sustojus, žmonės lenktyniaudami bėgdavo iki jos vienas per kitą, o prie durų kartais ir susistumdydavo. Viduje visi sėdėdavo lyg silkės statinėje – po keturis ant trijų kėdžių, surėmę prakaituotus pečius, suglaudę ir surietę kelius, kai kurie susilenkę stovėdavo. Tad neretai autobusiukai važiuodavo praviromis durimis, keliems vyriškiams kybant išorėje. O kartą teko matyti pravažiuojant „chapą“, kurioje pro pravertą langą buvo išlindęs nebetelpantis vairuotojo padėjėjo, renkančio iš keleivių pinigus už kelionę, užpakalis.

Riedam!

J.Tuleikytės nuotr.

Paprastai keleiviai turėdavo bent po vieną ryšulį, tad šie būdavo tvirtinami ant stogo, o kartais karodavo pririšti prie galinių durelių; kelis kartus pasitaikė, jog gale sėdintys keleiviai pastebėjo vieną kitą ryšulį nukritus ant kelio. Neretai ir pačios galinės durelės laikydavosi tik ant virvių, kurias vairuotojų padėjėjai kiekvienąkart kantriai atrišdavo ir užrišdavo. Sėdintiesiems prie langų neretai prie suprakaitavusių veidų lipdavo anglies dulkės, byrančios nuo ant stogo gabenamų anglių maišų. Po kojomis dažniausiai šmirinėdavo kieno nors nusipirkta višta (dauguma gyventojų neturi šaldytuvų, tad gyvūnus nugalabija tik prieš pat ruošdami mėsą), kiek rečiau ant stogo bliaudavo pririštas ožiukas.

Važiuojant tokiu autobusiuku niekada nežinai, kas gali nutikti, taip pat sunku numatyti kelionės trukmę. Kartą pakeliui į Beirą vos man įlipus į „chapą“ vairuotojo padėjėjas šūktelėjo „Važiuojam!“, o iš paskos autobusiuką ėmė vytis keletas vyrų. Matyt, tądien buvo dirbama ne savo teritorijoje, ir mus vaikėsi kitų „chapų“ vairuotojai. Autobusiukas tuoj pat pajudėjo, tačiau pavažiavęs keliolika metrų apsisuko ir, radijui grojant džiazą, sukdamas ratu ėmė rinkti keleivius (paprastai nepajudama, kol „chapa” nėra pilna).

Vienai bebandančiai įlipti senutei sukliudė besivejantys vyriškiai, tačiau ji atkakliai pro juos prasispraudė, norėdama užbaigti tai, ką pradėjo – t.y. įsėsti. Kai jai pavyko tai padaryti, šypsojosi atvirai ir nuoširdžiai lyg vaikas. Į „chapą“ bandė įsėsti ir dvi merginos, tačiau nespėjo, todėl teko grįžti jų paimti antruoju bandymu. Net tuomet jos tespėjo susėsti viena kitai ant kelių ir tik „chapai“ sustojus tolėliau nuo besivejančių vyriškių galėjo išlipti ir persėsti patogiau.

Neretai keliaujant ilgesnį atstumą kieno nors prašymu autobusiukas sustodavo prie kukurūzų lauko ir pusė keleivių – ar jie sėdėtų priekyje, ar gale ir juos išleidžiant visiems kitiems reikėtų išlipti – pradingdavo tarp kukurūzų. Kartą greta manęs sėdėjusi moteris paprašė vairuotojo stabtelėti prie pakelės kepyklos, ir didžioji keleivių dalis, įskaitant ir patį vairuotoją, ilgai stovėjo eilėje prie prekystalio, norėdami parvežti namiškiams lauktuvių.

O kai kelyje iš vieno didžiojo miesto į kitą per daug keleivių išlipdavo pakelės kaimeliuose, vienos „chapos“ vairuotojai „parduodavo“ savo keleivius kitos „chapos“ vairuotojams, kad viena jų važiuotų toliau visiškai užsipildžiusi, o kita liktų laukti naujų keleivių.

Tokiomis akimirkomis neretai prisimindavau Lietuvos keliuose matytas automobilių spūstis – dažname automobilyje tuo metu sėdėdavo tik po vieną žmogų. Taip pat vaikštinėdama prisimindavau užterštą didmiesčio orą; paprastai oro taršą nustoji jausti jau po poros dienų buvimo mieste. O naktimis, šviečiant spalvingoms miesto šviesoms, kartais užmiršti, jog tolėliau - ryškiomis žvaigždėmis nusėtas dangaus skliautas..

Tuomet nejučia kildavo mintis, kad galbūt chirurginė nejautra, įjungiama lyg mygtuko spustelėjimu, – per didelė visuomenės mokama kaina už greitį ir organizuotumą. Įdomu, ar Lietuvoje tai pasikeistų, jei nesuskaičiuojami išmetamų plastikinių pakuočių kiekiai, įsigyti perkant produktus parduotuvėse, nebūtų valstybės rūpesčiu išvežami į „nematomus“ sąvartynus, o kauptųsi po langais?

Paskutinį vakarą, prieš išvykstant iš Lamego, atėjau į mokytojų kambarį, išsitraukiau fotoaparatą ir pirmą kartą viską vogčia nufotografavau. Pasijutau nejaukiai. Gal derėjo tai palikti gyvai, kintančiai atminčiai – tokiai, kokia bent jau kol kas ir priklauso šiam kraštui? O galbūt visgi pabandyti paskolinti savo žvilgsnį tiems, kurie čia nebuvo?

****

Šis straipsnis - iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką“, skirto „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyks gegužės 18-22 d. Vilniuje. Daugiau: afrikosdienos.lt. „Afrikos dienos“ – tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas - supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Tūkstančius sekėjų turinti tinklaraštininkė Mahila apie sudėtingiausią gyvenimo kelionę ir tai, kodėl ji visada slepia savo veidą (1)

Tinklaraštis, kurį seka beveik 40 tūkstančių žmonių bei už jo pasislėpusi mergina Mahilos...

Nelegali storo katino kelionė užrūstino Rusijos oro linijas (10)

Rusijos oro vežėjas „ Aeroflot “ nutarė pamokyti taisyklių pažeidėją: daugiau nei...

Skandinavų oro linijos pristato tris naujas kryptis iš Lietuvos oro uostų (21)

Oro bendrovė „ Norwegian Air Shuttle“ tęsia maršrutų plėtrą Lietuvoje ir jau kitais metais...

Apdovanojimas Vilniui pažadino tarptautinės žiniasklaidos dėmesį (29)

Žinia, kad Vilniaus turistinė reklama „Vilnius – Europos G taškas “ buvo įvertinta auksu...

Didžiausias pasaulyje „Legoland“ Šanchajuje išdygs ne anksčiau kaip 2023 metais

Jungtinės Karalystės bendrovė „Merlin Entertainments“, valdanti įvairius pramogų parkus ir...

Top naujienos

DELFI žurnalistas, prieš dešimtmetį aprašęs Kedžio istoriją: jis buvo žiauriai priblokštas ir keršto norintis tėvas (508)

„Lietuvai gresia pedofilijos skandalas“ – tai paties pirmojo straipsnio apie Kedžių istoriją...

Už kokią sumą dabar galima išsinuomoti butą Vilniuje: pastebėti reikšmingi pokyčiai (80)

NT rinkoje šiuo metu aktyvus ne tik pardavimo, bet ir nuomos sektorius. Pastaruoju metu išsinuomoti...

Teismas imasi nagrinėti Venckienės skundą dėl suėmimo, prie durų laukia jos rėmėjai advokatė prašo nušalinti du teisėjus (48)

Vilniaus apygardos teismas penktadienį pradeda nagrinėti Neringos Venckienės advokatės...

Bugavičiaus žudikų teisme – velionio šeimos nariai ir mylimoji Vita Jakutienė prašoma bylą nagrinėti už uždarų durų (26)

Kauno apygardos teismui toliau nagrinėjant Deimanto Bugavičius nužudymo bylą, į teismo posėdį...

Netekęs darbo televizijoje Jurijus Smoriginas vos pragyvena: pensininkas priverstas dirbti nuo ryto iki vakaro (71)

Žinomo baleto artisto Jurijaus Smorigino jau ne vienerius metus nėra televizijos eteryje, tačiau...

Motyvacija judėti. Vladai Musvydaitei — netikėti iššūkiai ledo ritulio treniruotėje

„Motyvacija judėti“ laidos vedėjai Vladai Musvydaitei teko nelengva užduotis – ne tik...

Instagramas keičia taisykles: neberodo patiktukų skaičiaus

Instagramo vartotojai Lietuvoje nebemato, kiek žmonių paspaudė „patinka“ prie paskelbtų...

Lietuvoje retai matoma Violeta Repčenkaitė: aš ne iš tų, kurios apsivelka rūbą vos vieną kartą (4)

Šį penktadienio rytą „10 stiliaus klausimų“ užduodame buvusiai televizijos laidų vedėjai, o...

Putinas piktinasi Ukrainos ministro žodžiais: kaip tai gali būti?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį pareiškė, kad Maskva sveikina Kijevo ir...

Mokykla sugalvojo neįprastą būdą, kaip sudrausminti įsisiautėjusius vaikus (2)

370 mokyklų visoje Anglijoje vaikai bus mokomi medituoti , raumenų atpalaidavimo būdų ir...