Mozambike nepamatysi tiek daug reklamos kaip Lietuvoje, tačiau bent antrajame pagal dydį šalies mieste Beiroje, kuriame dažnai lankydavausi, dominuoja trys reklamos rūšys: dviejų mobiliojo ryšio kompanijų ir „Coca-Cola“. Kiekviena jų pasižymi vyraujančia spalva, tad jau iš tolo regėdamas mėlyną, geltoną arba raudoną plakatą žinai, ką jis reklamuoja.
Plakatai dideli, išdažyti ant daugiaaukščių namų sienų, pakelės tvorų, mūrinių krautuvių ir aiškiai pastebimi. Tarp kitko, centrinėje Beiros aikštėje tarp gėlynų stovi keturių metrų aukščio butaforinis kolos butelis, kuris atrodo lyg pagrindinis miesto monumentas. O bet kurioje Mozambiko parduotuvėje šio gėrimo butelis yra pigesnis už butelį vandens.
Tad faktą, jog „Coca-Colos“ galima rasti visur – ir Brazilijoje, ir Japonijoje, ir Lietuvoje, ir Mozambike – galėjau paminėti kaip suprantamą globalizacijos pavyzdį skaitydama paskaitas mokytojų rengimo koledže Lamego.
Pamenu savo pirmąją paskaitą. Auditorijoje buvo apie šešiasdešimt studentų, visą laiką, kol kalbėjau, jie išliko ramūs ir tylūs. Sėdintieji priekyje įdėmiai klausėsi kiekvieno mano žodžio ir atrodė, kad tai įdomiausia paskaita jų gyvenime, o įsikūrusieji galiniuose suoluose parimę žiūrėjo pro langus, kažką rašė į sąsiuvinius – greičiausiai kitos pamokos namų darbus – ir tyliai šnabždėjosi tarpusavyje. Buvo nepakeliamai karšta ir mano veidu taip stipriai žliaugė prakaitas, kad negalėjau patikėti, jog tokiomis aplinkybėmis įmanoma oriai stovėti prieš auditoriją ir vesti paskaitą. Tačiau labai džiaugiausi, kad niekas netriukšmauja.
Visgi paskaita nebuvo sėkminga. Kalbėjau darkyta portugalų kalba, o vėliau tą pačią informaciją pakartojau angliškai, tikėdamasi, jog tai padės studentams tobulinti savo anglų kalbos žinias – apie tai buvau kalbėjusi su vienu iš koledžo vadovų. Kiek vėliau sužinojau, jog visame koledže anglų kalbą gerai suprato gal du trys studentai, o kitiems kilo klausimas, kaip Coca-Cola arba muilas gali skųstis. Pasirodė, jog vienas iš pagrindinių mano vartotų portugališkų žodžių reclame reiškė pirmiausia ne reklamą, o skundą.
Tokia buvo pradžia. Tačiau sulig kiekviena diena išmokdavau vis daugiau. Pavyzdžiui, nebijant įkyrėti kurso administratoriui, kartą per savaitę jam priminti, kad įrašytų mano paskaitas į kitos savaitės koledžo tvarkaraštį (ilgesniam laikotarpiui planuojama nebuvo), o paskaitų metu mažiau kalbėti monologu ir skatinti diskusijas (toks mokymo būdas pasirodė efektyvesnis); taip pat pradėjau geriau kalbėti portugališkai. Galima ginčytis, ar tai gerai, tačiau išmokau ir susitaikyti su vietiniu neorganizuotumu bei nesitikėti, kad aplinkiniai laikysis sutarto laiko.
Kartą beeidama į paskaitą pastebėjau, jog nė vienoje klasėje nėra studentų. Paaiškėjo, jog tądien koledže imtas tiesti interneto kabelis, todėl paskaitos atšauktos. Nors gyvenau koledžo teritorijoje, t.y. už dvidešimt žingsnių nuo dėstytojų kambario, niekam neatrodė, jog reikėtų mane perspėti.
Tai turėjo būti paskutinė semestro paskaita, kurios metu ketinau aptarti pirmąją studentų apklausą raštu. Buvau kiek nuliūdusi, nes į klausimą, kas yra globalizacija, nė vienas studentas nebandė atsakyti savo žodžiais, tačiau visi pateikė apibrėžimą, kurį padiktavau tikrai ne aš (ir ne knygos – mat jų bibliotekoje buvo nedaug, o studentai nemėgo skaityti), bet, kaip paaiškėjo vėliau, kitas dėstytojas kitoje paskaitoje.
Vėliau buvo įrengtas internetas, atgabenti kompiuteriai, ir koledžo gyvenime įvyko stulbinantis virsmas. Iki tol dauguma studentų nebūtų suradę kompiuterio įjungimo mygtuko; dabar teko po kompiuterį trims studentams. Kelias ateinančias savaites vietoj paskaitų vyko masinės informatikos pamokos. Jų metu teko bėgioti nuo vieno panikuojančio jaunuolio, kuris nemoka išsaugoti parašyto teksto ar įjungti portugališko raidyno, prie kito. Atskirame kambaryje vyko pamokos dėstytojams – nors jie jau buvo naudojęsi kompiuteriu mokytojų kambaryje, tačiau vis dar susidurdavo su daugybe kliūčių.
Netrukus beveik visi koledžo nariai mokėjo naudotis „Google“, turėjo savo elektroninio pašto adresus ir buvo prisiregistravę „Skype“. Artimiausio dėstytojų susirinkimo metu imtas svarstyti klausimas, ar leisti studentams likti klasėse po vienuoliktos valandos vakaro (anksčiau tokiu laiku koledžo teritorijoje prasidėdavo komendanto valanda). Atsiradus kompiuteriams, kurį laiką gyvenimas sukosi aplink juos.
Tai paskatino kitą semestrą tęsti paskaitų apie globalizaciją kursą (šalia privalomų dalykų keletą galėjau pasirinkti pati). Pagrindinė to priežastis buvo iliustratyvumo jėga, kurią argumentams prieš globalizaciją suteikia mano pačios, kaip europietės, skatinimas kvestionuoti tai, kas ateina iš dabartinės Vakarų kultūros.
Mat vos atvykusi pastebėjau, jog iš savanorių tikimasi griaustinio, galingo trenksmo, galinčio pakeisti vietos gyvenimą taip, kad jis jau niekada nebebūtų toks kaip anksčiau ir panėšėtų į gyvenimą Vakaruose. Tiek koledže, tiek gatvėje mozambikiečiai elgėsi labai maloniai, tačiau netrukdavo paaiškėti, kad pirmiausia tai pagarba patogaus vartotojiško gyvenimo kvapui, dvelkiančiam nuo kiekvieno iš mūsų – norime to ar nenorime.
Pavyzdžiui, alkanas, pirmą kartą laikrodį matantis užkalbinęs nepažįstamasis ar maloni, sunkiai išmaitinanti savo du vaikus studentė, pasikvietusi į namus, paaiškėdavo besitikį apčiuopiamos, o ne intelektualinės ar emocinės naudos. Visgi tai galima suprasti: kiekvieną dieną švariais rūbais ir pilnais krepšiais po kaimą vaikštinėjantys savanoriai lašas po lašo ardė vietinę tvarką ir gyventojų įsivaizdavimą apie pasaulį.
Tad eidama iš turgaus pro sodybas ar pro užsienio kompanijos cigarečių reklamą, kabančią šalia pagrindinių vartų į mokytojų rengimo koledžą, dažnai pagalvodavau, kad Mozambikas nėra ir jau niekada nebebus izoliuota nuo likusių žemynų Afrikos valstybė. Turinti televizorius gyventojų dalis kasdien žiūri braziliškas muilo operas, automobiliai važinėja kinų sutvarkytais keliais, o mokyklose mokoma pasaulio istorijos ir valstybinės portugalų kalbos.
Pasakojama, kad šaliai iškovojus nepriklausomybę, portugalai, iki tol neprileidę vietos žmonių prie valstybės valdymo ir administravimo, visi kaip vienas staiga išvažiavo iš šalies. Liko fabrikai, liko laivai, liko mokyklos – tačiau ką su visu tuo veikti? Lyg tyčia po to sekė beveik dvidešimt metų trukęs pilietinis karas.
Tarsi perskeltas po kovų man ir atrodo šiandienis Mozambikas. Greta nemokančios skaityti ir rašyti piliečių daugumos, be vyrų likusių moterų, našlaičių, didžiulio karščio, bado, ligų ir skurdo čia pasitempę vaikšto turtingi užsieniečiai, korumpuoti valdininkai, yra internetas, mobilieji telefonai, užsienio kompanijoms priklausančios įmonės, didžiuosiuose šalies miestuose klesti prabangios parduotuvės ir restoranai. Tarsi šalia to, kas realu (gyvenimas), egzistuotų radikalus kontrastas, kurio akivaizdoje tai nublanksta (užsienis ir reklama).
Todėl internetui Nhamatandos mokytojų ruošimo koledže tapus kasdienybe esu tikra, kad būsimiesiems studentams nebebus sunku susirasti gerą globalizacijos apibrėžimą. Dabar tai paprasčiau nei nueiti iki parduotuvės nusipirkti kolos. Bet ar galės jie apie tai parašyti savais žodžiais? Nesu tikra.
****
Šis straipsnis - iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką“, skirto „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyks gegužės 18-22 d. Vilniuje. Daugiau: afrikosdienos.lt. „Afrikos dienos“ – tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas - supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja.
