Tačiau nuo Lietuvos ji nutolusi devynis tūkstančius kilometrų, įsikūrusi ant daug karštesnės Afrikos kontinento žemės, jos sostinėje Maputu yra tik viena ar dvi nedidelės „maximos“, o prieš du metus 45% jos gyventojų nemokėjo skaityti ir rašyti.
Šioje šalyje pusę metų savanoriavau. Dėstytojų kambarys Nhamatandos mokytojų rengimo koledže, kur studijuoja būsimieji pradinių klasių mokytojai, buvo mano darbo vieta. Paprastai pro jo atvirus langus į lauką sklisdavo viena iš Mozambiko populiariausiųjų sąrašuose įsivyravusių dainų, vieninteliame kambaryje stovinčiame kompiuteryje nustatyta kartojimo režimu ir besisukanti gerą pusvalandį, kol trūkus kantrybei kas nors perjungdavo kitą.
Apžvelgiant savo patirtį Mozambike, atmintyje iškyla prieštaringi čia sutiktų žmonių bruožai. Paradoksalu, tačiau greta skurdo (tiek ekonominio, tiek edukacinio), mirties ir sielvarto čia žaižaruoja džiaugsmas, nuoširdumas, draugystė ir gyvybingumas.
Mano pačios savanoriavimas taip pat kvepia paradoksu. Viena vertus, atvykau čia, nes jaučiausi pakankamai išsilavinusi, kad galėčiau kuo nors padėti. Tačiau, kita vertus, man trūko susidūrimo su kita kultūra patirties ir dažnai trokšdavau tapti nematoma, nes nežinodavau, kaip kitaip kuo mažiau pakenkti vietinei savimonei. Šioms dviems jėgoms tarsi veiksmui ir atoveiksmiui nuolat susiduriant, galiu pasakyti, jog mano veikla šioje šalyje savo prasmingumu ir rezultatyvumu buvo lyg bandymas nekvėpuoti. Na, bet apie viską iš pradžių.
Pirmiausia su trylika kitų savanorių nusileidau Pietų Afrikos Respublikoje, Johanesburgo oro uoste. Buvo kovo mėnuo, t.y., kaip tik baiginėjosi čionykštė vasara, tačiau tvankūs, karšti orai vis dar laikėsi.
Iš karto susiradau vaistinę ir nusipirkau vaistų nuo maliarijos, kurių be recepto nepavyko gauti Anglijoje - ten beveik metus dirbau ir ruošiausi savanoriauti. Čia atsakant į vaistininkės klausimą, ar turiu receptą, užteko papurtyti galvą, nusišypsoti, ir vaistai jau buvo mano kišenėje.
Vienai iš savanorių neatgavus bagažo, teko gal penkis kartus pirmyn atgal pereiti muitinės punktą – pareigūnai bei pareigūnės tuo metu atrodė akivaizdžiai nuobodžiaujantys ir flirtavo tarpusavyje lyg paaugliai.
Užėjusi į tualetą, akis į akį susidūriau su ilgesingai traukiančia dainą valytoja. Trumpai tariant, jau pirmąją nusileidimo Afrikos žemyne valandą pajutau atstumo, įveikto lėktuvu, mastą.
Po skrydžio iš Johanesburgo atvykome į Maputu, Mozambiko sostinę. Išėjus iš oro uosto mus pasitiko dar stipresnis karštis, įkyrūs prekiautojai ir taksistai, dulkėti keliai ir pėsčiųjų virtinės šalikelėse. Krito į akis, jog daiktų – tokių kaip automobiliai, namai, batai – čia nedaug.
Nepaisant karščio, pirmąsias naktis miegojome užsitraukę ant galvų storus miegmaišius. Tokiu būdu, dar Europoje prigąsdinti saugotis uodų ir neturėdami virš lovų kabinamų apsauginių tinklelių, kaip įmanydami stengėmės neužsikrėsti jų platinama maliarija.
Kai vietiniame koledže sutikti jau seniau atvykę savanoriai pavakariais lakstė trumpomis rankovėmis ir nuogomis blauzdomis, šiurpte šiurpome nuo įsivaizduojamų padarinių. Viena iš mūsiškių jau antrąją atvykimo dieną pasijuto blogai ir išsigando, jog užsikrėtė maliarija, tačiau sulaukė stipraus vietos gyventojų juoko pliūpsnio.
Po poros dienų buvau įsodinta į prabangų autobusą ir išsiųsta į savo projekto vietą - Nhamatandos mokytojų rengimo koledžą, įsikūrusį 90 km nuo antrojo pagal dydį miesto Beiros nutolusiame Lamego kaimelyje.
Autobuse kondicionieriai palaikė tokią žemą temperatūrą, jog po kelių valandų taip sušalau, kad drebėjau net apsivilkusi megztinį ir užsiklojusi paltuku. Ironiška, bet tuomet dar nesuvokiau, jog nebepatirsiu šalčio mažiausiai porą ateinančių mėnesių, ir nenumaniau, jog nuo šiol tvankiomis naktimis lyg pirtyje negalėdama užmigti ilgėsiuosi net lietuviškos žiemos speigo.
Pagaliau, atvykusi į Lamego, lapota medžių alėja patraukiau ten, kur spėjau esant koledžą. Jo pastatai išryškėjo jau netrukus, o keli vietos vaikai šypsodamiesi pribėgo padėti nešti daiktų.
Prie savanorių gyvenamojo pastato mane pasitiko niūrūs ir nedraugiški čia gyvenusių savanorių veidai. Pasirodo, dėl vietos bendruomenėje įprastų organizacinių nesklandumų visi laukė manęs atvykstant jau nuo vakar dienos.
Derėtų įvardinti ir dar vieną ore sklandančios liūdnos nuotaikos priežastį. Viena iš savanorių, jau pirmąją dieną mane informavusi, jog „Lamego – tai pragaras“, vaikščiojo su 42 laipsnių temperatūra, ką tik sugrįžusi iš ligoninės po nesėkmingo maliarijos gydymo. Kiek linksmesni įvykiai laukė kitą dieną.
Bus daugiau.
****
Šis straipsnis - iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką“, skirto „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyks gegužės 18-22 d. Vilniuje. Daugiau: afrikosdienos.lt. „Afrikos dienos“ – tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas - supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja.
