Taip pat skaitykite: Portugalijoje gyvenusi Violeta: neapsigaukite - čia būna ir sniego, ir pūgų
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
- Karolina, ką ir kur šiuo metu studijuoji?
Šiuo metu studijuoju Šiaulių Valstybinėje kolegijoje. Esu socialinio darbo trečio kurso studentė. Visai neseniai apsigyniau kursinį darbą, kuris buvo įvertintas dešimtuku. Dabar drąsiai žengiu link baigiamojo darbo.
Apskritai studijos sekasi puikiai. Kadangi į šią specialybę įstojau pirmuoju pasirinkimu ir dar į valstybės finansuojamą vietą, esu labai motyvuota mokytis ir siekti savo užsibrėžto tikslo. Tai, ką studijuoju yra tiesiog įaugę manyje. Vis trejus mokymosi metus savo pasiekimais užsitikrindavau stipendiją, o šiemet buvau kolegijos dėstytojų bei administracijos netikėtai nustebinta ir apdovanota „Metų mokslininkės“ apdovanojimu.
Taip pat, dalyvavau konferencijoje anglų kalba, kurioje pristačiau teigiamą patirtį studijų užsienyje metu. Apskritai, stengiuosi būti aktyvi, suderinti studijas ir darbą ir tapti savo srities specialiste.
- Kaip nusprendei išvykti pagal mainų programą ir kodėl pasirinkai būtent Ispaniją?
Antro kurso pirmojo semestro pabaigoje, Socialinio darbo katedros vedėjas paviešino tais metais mainų programoje buvusias vietas. Mūsų grupei buvo pasiūlytos keturios vietos – dvi į praktiką Graikijoje ir dvi į studijas Belgijoje. Iš tiesų – tuo metu aš dvejojau. Maniau, kad turiu pernelyg daug įsipareigojimų čia, Lietuvoje. Galiausiai pasitarusi su šeima, draugais bei tuometiniais darbdaviais nusprendžiau bent jau pabandyti.
- Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus?
Dar prieš išvykstant mus persekiojo toks neramumo jausmas, nes kiek vėliau, po sutikimo išvykti, sužinojome, kad mūsų studijos vyks ispanų kalba. Atvykę susipažinome su mūsų studijų kuratore, kuri pasirodė esanti labai nuostabi moteris, iš karto pakerėjusi savo žavesiu, humoro jausmu ir požiūriu į mus. Ji mūsų nelaikė tiesiog eiliniais studentais, o sau lygiais kolegomis.
Turbūt didžiausių sunkumų sukėlė tai, kad tik pasiekus Ispanijos centrinėje dalyje esantį miestelį Cuenca, buvo pavogti mano dokumentai ir ganėtinai nemaža suma pinigų. Žinoma, tai apkartino patirtį, tačiau ne per daugiausiai, nes studijų kuratorė, grupės draugas bei kiti geri žmonės padėjo man išsisukti iš šios keblios padėties.
- Visą semestrą mokeisi Castilla-La Mancha universitete. Gal galėtum palyginti studijas ten ir studijas Lietuvoje?
Sunku lyginti studijas Lietuvoje ir Castilla-La Mancha universitete, nes visų pirmiausia labai skiriasi kultūros. Galėčiau išskirti tai, kas man labiausiai patiko studijose Ispanijoje.
Pirmiausia, tai tos ribos – tarp studentų ir dėstytojų – nebuvimas. Jie vieni į kitus kreipiasi vardu. Iš pradžių tai buvo labai keista, bet vėliau pripratau. Paskaitos ten gali vykti kad ir lauke, susėdus ant žolės, jei tik orai leidžia. Visiškai neapsiribojama vienu dėstymo būdu ar viena paskaitų vieta.
Labai patiko „Moodle“ sistema, kurioje tiek dėstytojai, tiek studentai bendrauja tarpusavyje, dėstytojai būna pagal temas sudėję visą reikiamą informaciją paskaitoms, bei terminus iki kada reikia atsiskaityti. Šios programos pagalba tiesiog įkeli savo rašto darbus ir dėstytojas juos patikrina.
Taip pat patiko, kad nebuvome spaudžiami į jokius rėmus. Praktikos metu buvo pasakyta, jog turime sukurti ir įgyvendinti, o vėliau ir aprašyti socialinį projektą mokyklai. Iš pradžių sunku buvo, nes neįsivaizdavome nei kaip nei ką daryti. Tačiau galiausiai išgryninome idėjas. Mokyklos mokytojai, direktorė, bei vaikai liko labai patenkinti mūsų veikla.
Būtent Castilla-La Mancha universitete, man labai patiko mokymo specifika. Pavyzdžiui, universitetas yra sudaręs sutartį su vietine radijo stotimi. Studentų užduotis yra per semestrą paruošti reportažą, t.y. surinkti informaciją, apklausti žmones, atrinkti muziką. Pasikonsultuoja su radijo atstovu ir patys, savo balsu, įrašo radijo laidą. Tai daryti teko ir man – ispanų kalba įrašyti dalį laidos. Iš tikro, jausmas nepakartojamas. Jei man prieš kokius metus, pusantrų būtų kas nors papasakojęs, kad Ispaniškai galėsiu susikalbėti, mano balsą transliuos radijo stotis, ar, kad aš kažkur Ispanijoje gyvensiu praktiškai šešis mėnesius ir studijuosiu socialinį darbą, turbūt būčiau skaniai pasijuokusi.
- Kokia dar veikla, be mokslų, užsiiminėjai, kol buvai Ispanijoje?
Keletą mėnesių Lietuvoje dirbau renginių vedėja. Tai sužinojo kuratorė ir iš karto gavau užduotį – pravesti mano pačios sugalvotą renginį vaikams, ten kur atlikome praktiką. Sukūriau scenarijų, suderinau jį su vadovybe, išsilanksčiau iš balionų žirgus ir pasidabinusi kaubojiška apranga pravedžiau sakyčiau ganėtinai pavykusį renginuką. Taip Castilla-La Mancha universitetui sukūriau filmuką, kuriame vaikai kalba apie tai, kaip supranta kas yra socialinis darbas.
Laisvu laiku turėjau labai įvairios veiklos. Pavyzdžiui, ten yra net ne vienas didelis parkas, kuriame įvairiu paros metu sportuoja, žaidžia, mokosi, groja ar tiesiog sėdi ir ilsisi skirtingo amžiaus žmonės – nuo vaikų iki senyvo amžiaus žmonių. Taip pat visada dirba barai, vyksta koncertai, šventės ir panašūs renginiai. Miestas, kuriame gyvenau – Cuenca, pasižymi labai gražiomis, į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktomis vietomis.
- Ispanijoje pragyvenai apie pusmetį, tad galima sakyti, kad su ja susipažinai ganėtinai gerai. Gal galėtum palyginti, kokie esminiai skirtumai tarp jos ir Lietuvos?
Ispanai iš prigimties yra neskubantys, neagresyvūs, laisvesni, savęs neribojantys žmonės. Mes, lietuviai, esame gerokai labiau konservatyvūs, mėgstame paniurzgėti, o linksmybių mūsų kasdienybėje pakankamai mažai.
Apskritai, per šį ilgą, bet kartu ir labai trumpą laiką supratau, kad ispanai yra labai tolerantiški ir draugiški žmonės. Manau, to reikėtų pasimokyti ir mums, lietuviams. Tiesa, ir ispanai galėtų iš mūsų pasimokyti keleto dalykų. Pavyzdžiui, užsienio kalbų mokėjimo. Jie nepasižymi geromis užsienio kalbų žiniomis.
Labai skiriasi lietuvių ir ispanų požiūris į gyvenimą. Mes susikaustę, atrodo, kad vis kažko bijome, ypatingai kritikos nutaikytos į mus ar į mūsų valdžią. Ten to nepastebėjau. Ispanijoje žmonės sugeba tai priimti kaip tiesiog pastebėjimus. Žinoma šioje šalyje yra sunku rasti darbą, tačiau jų atlyginimai lyginant su Lietuva yra pakankamai aukšti. Ispanai gyvena labiau naktinį gyvenimą. Pas juos normalu pietus valgyti 22-24val.
Man labai patiko tai, kad jie niekam nededa stereotipų ir supranta, kad pavyzdžiui, žmogaus žalingi įpročiai ar panašūs dalykai yra jo asmeninis reikalas ir dėl to nei menkina jį, nei apskritai kreipia kokį nors dėmesį. Žmonės šioje šalyje nesigėdija dėl to kokie yra ir to neslepia. Jie labai atviri, neturi tabu. Turbūt tai ir yra esminis dalykas, kuris man labai patiko.
- Kaip manai, kaip tai, ką mokeisi gyvendama Ispanijoje tau pasitarnaus tolimesniuose moksluose Lietuvoje? O gal jau kaip nors pasitarnavo?
Visų pirmiausia aš pati paaugau kaip asmenybė, o tai reiškia, kad ir kaip būsima socialinė darbuotoja, aš dar karta sau įrodžiau, kad iššūkiai gyvenime yra labai vertingi.
Tokiomis aplinkybėmis pamatai, ką gali nuveikti, išmokti, pritaikyti. Manau parsivežta patirtis tikrai pravers ateityje. Taip pat šiemet studijavome apie žmonių migraciją, ką iš tiesų sėkmingai darėme ir Ispanijoje. Žinios įgytos ten pravertė. Gebėjimas save pateikti, didesnis atvirumas padeda kiekvieną dieną. Praktikos metu įgytos žinios padeda šiandieniame mano darbe. Ispanų kalbos kursai, taip pat nenuėjo perniek.
- Jeigu kitas studentas paklaustų, kokie yra studentų mainų programų privalumai, ką jam atsakytum?
Pats didžiausias malonumas yra gyventi sau pačiam, tuo metu turi galimybę gyventi dėl savęs, daryti viską, ką tik nori. Tavęs niekas nevaržo. Žinoma, didžiulis privalumas yra tai, kad gali pamatyti pasaulį visiškai kitomis akimis. Gali pakeliauti, net jei ir neturi savų lėšų, nes kai kurios mainų programos padengia išlaidas, skirdamos atitinkamas stipendijas. Iš tikro, sunku viską išsakyti, nes privalumų yra be galo daug. Turbūt tai suprasti gali tik žmogus, viską patyręs pats, savo kailiu.
- Ar norėtum grįžti į Ispaniją, o gal net norėtum ten apsigyventi?
Apsigyventi nežadu, nes visgi esu iš tų žmonių, kurie norėtų susikurti savo Ispaniją Lietuvoje – tai, kas buvo gera Ispanijoje, perteikti savo kraštui, kad ir čia būtų lygiai taip pat gera.
O grįžti į Ispaniją ne tik noriu, bet ir ketinu. Po pusės metų studijų svarsčiau galimybę likti ten, ir užbaigti studijas Castilla-La Mancha universitete. Tačiau suprantu, kad pradžiai reiktų pagilinti kalbos žinias ir kad pati gyvenimo pradžia ten pareikalautų nemažai lėšų. Dėl to ir sugrįžau atgal.
Žinau, kad kai šį kartą grįšiu į tas pačias vietas, kuriose gyvenau, viskas nebebus taip pat kaip buvo tada. Tačiau žinau, kad turiu rojaus kampelį žemėje, žmones, kurie manęs laukia ir vietas, kurias aš vadinu savo „ramybės oazėlėmis“, kuriose būdavau tik aš ir mano mintys. Visiems studentams, išvykusiems pagal mainų programą, atsiranda tokia „liga“, vadinama nostalgija. Nostalgija visiems ir viskam iš įvairių pasaulio kampelių.