Apie staiga kilusį susidomėjimą sutiko papasakoti penkioliką metų Reikjavike gyvenanti kelionių organizatorė Jurgita Statkevičius.
– Jurgita, kaip sugalvojote atvykti į Islandiją?
– Į Islandiją mane atvedė noras daugiau pakeliauti, pamatyti ir pajausti. Prieš tai kurį laiką gyvenau Vokietijoje, o grįžusi namo į Lietuvą supratau, kad jau esu užsikrėtusi kelionių virusu ir niekur nuo to nepabėgsiu. Taigi 2000-aisiais čia atvykau pagal „AuPair“ programą. Išvažiavau nelabai nujausdama, kas manęs čia laukia. Žinojau tik tiek, kad vykstu į salą ir kad čia gausu geizerių, karštųjų versmių bei ugnikalnių.
– Tikriausiai tuo metu Islandija buvo kiek kitokia?
– O taip, prieš 15 metų šalis buvo visai kitokia visomis prasmėmis, tačiau palyginus su Lietuva čia buvo labai aukštas gyvenimo lygis, islandai buvo labiau pažengę kompiuterių, telefonų, elektroninių sistemų srityse. Tuo metu čia dar buvo labai mažai užsieniečių ir negausu turistų. Kainos jau tada badė akis, na, o labiausiai papirko, žinoma, magiška Islandijos gamta.
Reikjavikas, nors ir nedidelis miestas, darosi labai kosmopolitiškas ir įvairus, pasiruošęs iššūkiams, naujovėms ir pasikeitimams.
Sala tapo lengviau pasiekiama visiems norintiems ją aplankyti. Jei ankščiau susisiekimas apsiribojo vienintelėmis islandiškomis avialinijomis, tai dabar turistus į Islandiją iš įvairiausių pasaulio kampelių skraidina virš 30 vežėjų. 2016 metais planuojamas rekordinis svečių skaičius – 1 milijonas!
– Šalis staiga išpopuliarėjo labai netradiciniu būdu...
– Taip, už viską turime būti dėkingi Eyjafjallajokull ugnikalniui, kuris 2010-aisiais padarė Islandijai nepaprastai didelę reklamą visame pasaulyje. Patys to nesuvokdami islandai per viena naktį tapo labiausiai žiniasklaidoje ir televizijoje aptarinėjama šalimi.
Savotiškai prie turizmo vystymosi ir plėtros prisidėjo ir krizė. Ne tik reklamos atžvilgiu, tačiau susilpnėjus islandiškai kronai, kelionės į Islandiją pasidarė labiau įperkamos.
Man teko dirbti islandui priklausančioje kelionių agentūroje. Jis jau trisdešimt metų organizuoja keliones vokiečiams, per tuos metus turistų skaičius išaugo penkiagubai. Ankščiau jie kelionei taupydavo ir penkmetį, o dabar tai gali sau leisti žymiai lengviau.
– Dabar pati turite kelionių agentūrą. Sulaukiate ir keliautojų iš Lietuvos?
– Jau dvejus metus vadovauju savo nedidelei kelionių agentūrai ir aštuonerius dirbu turizmo srityje. Ne tik organizuoju keliones po Islandiją, bet ir islandus supažindinu su Lietuva. Galiu pasakyti, kad lietuvių susidomėjimas Islandija didėja, bet žinių apie šią šalį jie dar turi nedaug.
Paprastai žmonės nelabai įsivaizduoja, kokia čia gamta, kokios sąlygos vairuoti automobilį. Nežino, kad Islandijos vidurį kerta du tik visureigiais pravažiuojami keliai ir, kad juos įtraukus į maršrutą, pamatytumėt visiškai kitokią šalį nei apvažiuojant tipišką ratą aplink salą.
– Kokia jums pačiai yra Islandija? Kokios mylimiausios vietos?
– Man labai patinka ta salos dalis, kuri susiformavo anksčiausiai – Vakarų fiordai. Ten tikras rojus ornitologams ir keliautojams, mėgstantiems nepaliestą laukinę gamtą. Kartais keliaujant 15-20 km atkarpoje galima nesutikti nė vieno žmogaus. Vasarą stovint ant kranto ir žvelgiant į saulėlydį vakariniame fiordo taške, matai kaip saulė pabučiuoja vandenyno kraštą ir vėl kylą į dangų. Čia galima aplankyti raudoną, geltoną ir juodą paplūdimius, maudytis karštosiose versmėse, mėgautis žaliuojančių pievų ir ledyno vaizdais.
Man Islandija yra kontrastų, spalvų, nenuspėjamo oro, stipraus vėjo, neištariamų pavadinimų, šiaurinių pašvaisčių, elfų ir legendų šalis.
Tačiau prireikė ne vienerių metų, kad pajusčiau ir suprasčiau, kokia ji ypatinga, paslaptinga ir tuo pačiu labai spalvota ir graži. Islandija arba prisijaukina, arba atvirkščiai – pasirodo kaip koks tuščias mėnulio peizažas, kuris nesukelia jokio susižavėjimo. Iš turistų esu girdėjusi ir viena, ir kita.
