Turistų nepramintais takais
Ieva Salmela, „Hesburger” plėtros vadovė, keliavo po gana retai turistinių kelionių maršrutuose atsirandantį Bangladešą ir lankėsi toli gražu ne turistinėse vietose, kuriose tikrąjį vietinių žmonių gyvenimą galima pamatyti visu ryškumu.
„Nepaisant skurdo, ten spalvų ir šypsenų labai daug. Žmonės rengiasi spalvotais, ryškiais drabužiais, yra itin draugiški, atviri, o nuo veidų nedingsta šypsenos – jie tiesiog laimingi ir džiaugiasi mažiausiais dalykais”, - sakė Bangladešą aplankiusi moteris.
Žmonių atvirumas ir draugiškumas palieka bene didžiausią įspūdį. „Jie mumis itin atvirai domėjosi, kartais tas susidomėjimas buvo ir kiek varginantis, tačiau tikrai geranoriškas. Pavyzdžiui, lankantis vienoje iš turistams skirtų suvenyrų parduotuvių, prie manęs priėjo vietinė mergina, kuri tiesiai paklausė mano nuomonės ir patarimo, kurį iš jos pasirinktų sarių jai verta įsigyti, o kita sutikta vyresnio amžiaus moteris pakvietė mus apsilankyti svečiuose, nors matėme ją pirmą kartą gyvenime”, - pasakojo I. Salmela.
Moteris sakė, kad prieš važiuodama į Bangladešą buvo prisiklausiusi daugybės bauginančių istorijų, tačiau ji šią šalį pamatė visai kitomis akimis ir išankstinės nuostatos bei stereotipai apie skurdą, purvą ir kitus negatyvius dalykus, žlugo.
„Taip, iš tiesų lūšnynuose prabangos nerasi, tačiau žmonės stengiasi prižiūrėti savo namus ir juose yra švaru, tvarkinga. Purvas, šiukšlės ir blogi kvapai tvyro už jų namų sienų, tačiau žmonių nuoširdumas, mokėjimas džiaugtis pačiu gyvenimu tiesiog priverčia nebepastebėti išorinio skurdo ir blogų kvapų. Paprasčiausiai pasikeitė pats požiūris į tai”, - apibendrina I. Salmela.
Lūšnynų gyvenimo realybė
Bangladešas yra viena iš daugiausiai gyventojų turinčių ir tankiausiai apgyvendintų pasaulio valstybių. Šalį kamuoja ne tik skurdas, bet ir politiniai, socialiniai ir net ekologiniai iššūkiai. Nepaisant pažangos, kurios šalis pasiekė pastaraisiais metais sveikatos apsaugos, ekonomikos, švietimo ir kitose srityse, dauguma gyventojų yra pasmerkti skurdui lūšnynuose, yra neraštingi ir tegali dirbti menkai mokamus sunkius fizinius darbus.
„Sostinėje Dakoje asfaltuotus kelius galima pamatyti tik prie oro uosto ir centre. Visur kitur – tiesiog raudonų dulkių takai, kurie po liūčių virsta milžiniškais neišbrendamais purvynais. Šiukšlės Bangladeše nėra centralizuotai tvarkomos, tad po lietaus su purvu išplaukia ir jos”, - pasakoja I.Salmela.
Šalyje itin daug neraštingų žmonių, tad jie yra pasmerkti sunkiam fiziniam ir menkai mokamam darbui, kad galėtų išgyventi tiesiogine šio žodžio prasme. Tvyrant 40 laipsnių karščiui rikšai tenka ištisą dieną vežioti keleivius už 2-3 eurus per dieną ir dar sumokėti nuomos mokestį savo šeimininkui. Išmanieji telefonai, be kurių mes nebeapsieiname nė minutės, ten apskritai yra stebuklas, kuris daugeliui bangladešiečių taip ir išliks svajonė.
„Dar vienas itin ryškus šalies išskirtinumas – tai daugybė vaikų. Visur, kur pasisuksi, vaikų knibždėte knibžda. Jų pilna visur – gatvėse, turguose. Bangladešo vaikai labai gražūs, smalsūs, linksmi. Jų akys tiesiog žiba iš susidomėjimo, pamačius neįpratai atrodančius atvykėlius“, - pasakoja moteris.
Deja, toli gražu ne visi vaikai leidžia laiką mokyklose, nes jų trūksta, o tie, kuriems pasisekė, turi šansų gyventi geriau nei jų tėvai.
Mokslas – laimė ir privilegija
Menkas išsilavinimo lygis ir neraštingumas - didelė Bangladešo problema, ir ją įveikti kol kas nėra taip paprasta. Vaikų ir suaugusiųjų mokymu rūpinasi valstybė, religinės bendruomenės, bet mokslas nėra prieinamas visiems. Ne visos šeimos išgali vaikus leisti į mokyklą, nes ir jiems tenka dirbti ir prisidėti skurdžiais skatikais, kad šeima išgyventų.
„Dėl to labai svarbu ne tik vietinės valdžios pastangos, bet ir privačios iniciatyvos, kurios įgalina padidinti besimokančių vaikų skaičių šalyje. Mūsų bendrovė skiria lėšų vietinės mokyklos išlaikymui, bendradarbiaujame su tarptautine organizacija FIDA, kuri rūpinasi mokymo proceso užtikrinimu. Šiuo metu čia mokosi 400 vaikų iš Dakos lūšnyno”, - pasakoja I.Salmela.
Būtent mokslas atveria Bangladešo vaikams geresnio gyvenimo galimybes, todėl jeigu bent vienas vaikas šeimoje lanko mokyklą, ji jau turi vilčių ateityje ištrūkti iš skurdo rato.
Pasak I. Salmelos, lūšnynuose organizuojami ir skaitymo klubai suaugusiesiems, į kuriuos kasdien susirenka būreliai moterų mokytis skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Šiuos klubus organizuoja religinės bendruomenės, kurios irgi prisideda prie neraštingumo mažinimo šalyje.
„Situacija Bangladeše, mažinant neraštingumą, pamažu gerėja. Vis dėlto, dar reikia daug pastangų ir lėšų, kad būtų pasiektas proveržis ir šalis pradėtų sparčiau judėti teisinga kryptimi. Kartais tikrai verta apsilankyti tokioje vietoje, kad įvertintum daugybę dalykų, kurie mums tapo įprasti ir nevertinami“, - šypsosi pašnekovė.
