Kodėl vieni žmonės juokiasi iš nelaimių, kiti – iš absurdų, dar treti – iš savęs? Viena iš teorijų byloja, jog žmogaus humoro jausmas susijęs su jo asmenybės bruožais. Pavyzdžiui, šaipymasis iš savęs siejamas su neurotiniais sutrikimais. Žmonės, kurie yra negatyvūs, dažnai susirūpinę ar linkę į depresiją, įprastai yra pastarojo humoro šalininkai.
Nors pozityvus humoras – šmaikštus požiūris į gyvenimą – būdingas daugeliui tautų, tačiau negatyvus humoras – erzinimas ir šaipymasis – būdingas ne visiems.
Mokslininkai teigia, kad, pavyzdžiui, amerikiečiams yra įgimtas pozityvus humoras, tačiau negatyviojo humoro galima su laiku išmokti, tuo tarpu britams įgimtas gali būti tiek pozityvus, tiek negatyvus humoras.
Britai turi talentą sakyti aštrias satyras ir skaudžias replikas. Sarkazmas ir savikritika yra susiję su britų vyrų ir moterų genais, kurių, pavyzdžiui, neturi amerikiečiai. Juokavimas ir pozityvios gyvenimo pusės įžvelgimas (mokslininkai tai apibūdina kaip humoro jausmą) yra daugelį žmonių vienijantis bruožas, tačiau tik Jungtinėje Karalystėje pastebimas negatyvaus humoro ir genetikos ryšys.
Žiūrint televiziją, nesunku pastebėti, jog Britanijos laidose nevengiama kandžių replikų ar pasišaipymo. Nenuostabu, jog britų pamėgti serialai – „Fawlty Towers“, „Blackadder“ ir „The Office“ – pasižymi agresyviai sarkastišku ir šmeižikišku humoru. Na, o Amerikos televizijos programose humoras įprastai yra kiek švelnesnis. Pavyzdys – populiarus amerikiečių komedijinis serialas „Friends“, kupinas protingų ir nevulgarių sąmojų.
Tiesa, nors britai pasižymi negatyviu humoru, tačiau jis paprastai išreiškiamas subtiliai ir intelektualiai. Palyginimui, lietuvių visuomenėje didelė dalis linksmybių yra prisodrinta iš rusų perimto gana tiesmuko ir žiauraus humoro. Nenugludintas humoras atsiskleidžia lietuvių jaunimo pamėgtuose filmuose „Zero“ ar „Redirected“/Už Lietuvą!“.
Sakoma, kad iš brito pasišaipyti neįmanoma – kol koks nors užsienietis sugebės tai padaryti, britas jau bus pats pirmas į save nukreipęs pašaipos strėles. Dažnam britui juoktis iš savęs yra natūralu, na, o, pavyzdžiui, pašaipią repliką sau pasakyti galėtų tikrai ne kiekvienas lietuvis. Lietuviai, kaip ir kai kurių kitų tautų atstovai, mėgsta juoktis iš svetimų nesėkmių. Lietuvių pomėgį žeminti kitus įrodo ir tokių veikėjų, kaip Minedas ar Antanas, atsiradimas viešojoje erdvėje.
Australų humoras dažnai būna paremtas žmogaus, apsimetančio išgalvotu personažu, nuotykiais realiose gyvenimo situacijose. Australai taip pat mėgsta „išdūrinėti“ vieni kitus, pasakodami tikras istorijas ir į jas įpindami išgavotų akcentų, stebėdami klausytojo reakciją – ar šis „pasimaus“. Šiuo būdu australai susiformuoja nuomonę apie savo pašnekovą.
Pietų Europos gyventojai juokauja dažnai ir, priešingai nei subtilumą mėgstantys britai, tiesmukai. Italai pasižymi aštriu, cinišku humoru bei mėgsta juoktis iš to, kas visuomenėje suvokiama kaip tabu – rasizmo, politikos ar paprasčiausiai – žmogaus prigimties.
Linksmu gyvenimo būdu pasižymintys ispanai mėgsta atvirą ir absurdišką humorą. Juokaudami jie taip pat nevengia politinių, nacionalistinių ir seksualinių temų. Ispanai yra juodojo humoro fanai. Kaip ispanų komikas rašytojas pasakė: „Juodasis humoras paremtas juokimusi iš mirties... išskyrus, Ispaniją, kur jis remiasi juokimusi iš mirusiųjų“.
Ispanų kaimynų prancūzų humoro jausmas ne visuomet suprantamas užsieniečiams. Neretai prancūzai gali atrodyti kiek nemandagūs ir užgaulūs, mat jie, užuot pašiepę save, mėgsta pasijuokti iš kitų. Patyčių kupinam prancūziškajam humorui reikalingas taikinys, į kurį galėtų būti nukreiptos pašaipų strėlės. Prancūzai taip pat šaiposi iš kaimynų: sako, kad belgai kvaili, pietiečiai – tingūs, o Prancūzijos Overnė regiono gyventojai – pigūs.
Tiesa, kai kurios šalys yra stereotipizuojamos, kaip apskritai neturinčios humoro jausmo. Viena tokių valstybių – Vokietija, kuri Badoo.com apklausoje buvo išrinkta kaip mažiausiai sąmojinga šalis. Manoma, jog vokiečių tauta daugiau dėmesio skiria racionalumui ir efektyvumui nei humorui. Britai mėgsta pašiepti stereotipinį vokietį, jį vaizduodami kaip negailestingai efektyvų inžinierių, stokojantį humoro jausmo. Tačiau patys vokiečiai teisinasi, jog sauso vokiško humoro stereotipas neteisingas, mat dėl skirtingų kalbų struktūrų versti juokelius iš vienos kalbos į kitą ne visuomet yra paprasta.
Retsykiais kultūriniai skirtumai ir nesusikalbėjimas iš tiesų gali tapti kliūtimi suvokiant kitų šalių humorą. 2012 metais populiariame Kinijos laikraštyje pasirodė straipsnis, kuriame buvo rašoma, kad Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas išrinktas seksualiausiu 2012-ųjų planetos vyru. Tačiau rašydami šį straipsnį Kinijos žurnalistai rėmėsi informacija iš satyrinių naujienų svetainės „The Onion“, kurioje, ko, deja, nesuprato Kinijos žurnalistai, pateikiamos išgalvotos naujienos.
Tiesa, humoristiniai nesusipratimai nutinka ir kalbantiems ta pačia kalba. Kai vienas britų turistas Tviteryje pajuokavo apie Marilyn Monroe iškasimą iš po žemių Los Andžele, oro uoste jis buvo pasitiktas saugumo agentų, kurie atvyko patikrinti, ar vaikinas su savimi nesigabenąs kastuvo.
Tad kitą kartą bandydami prajuokinti kitatautį, nepamirškite būti atsargūs, tačiau, atminkite, jog nepaisant skirtingų įpročių skirtingose valstybėse, juoktis mėgsta visi žmonės visame pasaulyje... ir ne tik žmonės... mokslininkai atskleidė, kad žmogbeždžionės į kutenimą reaguoja taip pat, kaip žmonių rasės vaikai.
Juokingiausias anekdotas pasaulyje
Pasaulyje garsaus vienerius metus trukusio projekto „Laugh Lab“ metu, apklausus apie 2 mln. žmonių iš 70 pasaulio šalių, buvo išsiaiškinta, koks yra juokingiausias anekdotas pasaulyje. Iš viso tyrimo metu įvertinta net 40 000 anekdotų. Štai juokingiausiu išrinktas anekdotas:
Du vyriškiai medžioja ir staiga vienas apalpsta. Jis nebekvėpuoja, jo akys nemirksi. Kitas išsitraukia mobilųjį telefoną ir skambina pagalbos tarnyboms. Kai atsiliepia operatorė, žmogus pradeda rėkti, kad jo draugas mirė, ir klausia, ką daryti.
– Nusiraminkite. Pirma įsitikinkite, ar jūsų draugas tikrai nebegyvas, – sako operatorė.
Po trumpos tylos ragelyje pasigirsta šūvis, o tuomet pasigirsta klausimas:
– Įsitikinau. Kas toliau?
Ekspertai vertina, jog šis anekdotas sulaukė aukščiausio įvertinimo, mat yra nesunkiai suprantamas daugeliui kultūrų atstovų, yra priimtinas tiek vyrams, tiek moterims, tiek jauniems, tiek vyresniems asmenims. Šiame anekdote yra trys pagrindiniai žmones prajuokinantys elementai – noras pasijusti viršesniu (šiuo atveju – protingesniu už kvailą medžiotoją), sumažinti neraminančių įvykių keliamą emocinę įtampą (šiame anekdote – galimybė juoktis iš mirties baimės) ir būti nustebintiems situacijos nesusipratimo (šiuo atveju – medžiotojo ir operatorės nesusikalbėjimas).
