Kelionė po Gruziją maršrutu – Tbilisis, Kazbekas, Boržomis, Vardža, Batumis, Davido Garėja, Signagis, Telavis, Goris, Upliscichė, Mcheta – per dvi savaites prisodrino įspūdžių ir įžiebė meilę šiam unikaliam, turtingos istorijos kraštui.
Garsaus kurorto blankus prisiminimas
Tbilisis – ne tik kelionės pradžia, bet ir maršruto centras, nuo kurio atsišakoja kelios atkarpos: į šiaurę (Kazbekas), pietus (Boržomis ir Batumis) ir rytus (Signagis). Vis grįžtant į sostinę pasukti kitu keliu, lieka vienas kitas vakaras apžiūrėti Tbilisio senamiestį.
Iš Tbilisio į Boržomį važiuoja traukiniai, patogu ir autobusu iš Didubės autobusų stoties (bilieto kaina 12 Lt). Skamba solidžiai, bet iš tiesų stotis – tai dulkina duobėta teritorija, kurios pakraščiuose pūpso maršrutiniai autobusiukai. Nepasididžiuokite ir lipkite vidun. Nuvažiuosite greitai ir saugiai. Na, sėdynės gal ir nėra labai patogios, vietiniai iš visų šonų dar apdėlios maišeliais su kvepiančiais persikais, kyšančiais pailgos gruziniškos duonos „ragais“, bet ar nepakentėsite dvi valandas?
Nenustebkite, kai prie mineralinių šaltinių pasitiks tik garsaus praeities kurorto blankus prisiminimas. Viskas apleista, niūru ir nyku, tik parke prie šaltinio gyvesnė aplinka. Jei nesužavės skulptūros ir dirbtiniai medžiai su plastikiniais baltais žiedeliais, šviečiančiais naktį, pasisemkite sieros kvapo vandens ir ilgai neužsibūkite, nes parke veikia tik vaikų atrakcionai be jokio nacionalinio kolorito. Geriau su keltuvu pasikelti ant kalno ir pasižvalgyti į Boržomio slėnį iš dar aukščiau – nuo apžvalgos rato.
Boržomio informacijos biure paklauskite, kur galima papietauti gruziniškame restorane, ir jums parodys puikią vietelę miesto pakraštyje. Virtuvė nuostabi, o vaizdą iš terasos jei ir temdo vienas kitas apleistas statinys, kompensuos staiga šniokštelėjęs vasaros lietus su žaibais ir švystelėjusia ryškia vaivorykšte kalnų fone.
Boržomyje galima ieškoti nakvynės arba kelias dienas praleisti nacionaliniame parke. Sumokėję simbolinę kainą, už kurią jums reindžeriai garantuos saugumą, galite pasirinkti dviejų-trijų dienų pėsčiųjų maršrutus po neaukštus, žalius kalnus, krioklius, bažnytėles. Nakvyne palapinėje ir maistu teks pasirūpinti patiems.
Nesvarbu, koks būtų jūsų pasirinkimas, grįžkite į Boržomį, nes pagrindinis tikslas – pasiekti Vardžą. Važiuokite autobusu iki Athalcichės miesto (pakeliui pamatysite Ackuri miestelio XII a. pilies bokštus ir visą kelią grožėsitės nuostabiais kalnų peizažais, kurie banguoja ramiais vingiais iki pat horizonto).
Athalcichės mieste karalienės Tamaros didingo žvilgsnio palydėti susiraskite taksi. Kiek teko pastebėti, visur šios paslaugos pasiūla gerokai viršija paklausą. Jeigu vienas kitas spyriojasi, kelia kainą, visada galima rasti trečią, kuris mielai sutiks vežti pigiau.
Iki Vardžos apie 50 km, bet šiai kelionei teks paaukoti visą dieną: kelias vietomis sunkiai išvažiuojamas. Tačiau kratydamiesi per duobes nejausite jokio diskomforto, nes pakelės vaizdai užburia grožiu, be to, dar paženklinti tarpinėmis „stotelėmis“ – X a. Chertvisio gynybine pilimi ir milžiniško ovalo formos vergų turgaus, kuriame XII a. buvo parduodami ir vaikai į Turkiją, Egiptą.
Požeminiai miesto labirintai
Įspūdingas Vardžos vienuolynas uolose įkurtas karalienės Tamaros 1185 m. Per mongolų antpuolius požeminiame mieste slėpdavosi ne tik vienuoliai, gyventojai, bet ir buvo karalienės rezidencija. Vardžos dydis stulbina: buvo trylika kompleksų, 6000 patalpų, bažnyčia, įrengta vandentiekio sistema, kuri drėkino dirbamos žemės plotelius kalnų terasose. Į požemius buvo galima patekti per slaptą tunelį prie Mtkvari upės.
1283 m. žemės drebėjimas sugriovė du trečdalius miesto – urvai atsivėrė į išorę, buvo sugadinta drėkinimo sistema. Vėliau bažnyčia buvo sutvirtinta, pastatyta varpinė. Nuo laiko pajuodusiose bažnyčios sienose matyti spalvingų freskų fragmentai, pamaldos vyksta iki šiol.
1551 m. vienuolyną užpuolė persai, pagrobė visas vertingas ikonas, o vienuoliai buvo išvaikyti.
Anksčiau į Vardžą per dieną atvažiuodavo dvidešimt turistų autobusų. Dabar nesimatė nė vieno, tik būrelis gruzinų giminaičių, atnešusių į šventyklą auką. Kol kopė stačiais laiptais su simbolinėmis vaišėmis (didžiule lėkšte mėsos), likusieji apačioje rengėsi aukoti avinėlį. Žemai nunarinęs galvą nekaltas padaras nieko nesuprantančiomis akimis romiai laukė, kol bus įvykdyta egzekucija...
Kitame Gruzijos regione taksistas, visa galva aukštesnio išprusimo nei jo būdas užsidirbti gyvenimui, šį reiškinį komentavo taip: karštai praktikuojantys krikščionybę gruzinai gyvulių aukojimą laiko įprasta savo kultūros dalimi, aukai pasirenkami ne tik avinukai, bet ir kiaulės, karvės.
Aišku. Nieko kito nelieka, kaip eiti iš paskos gruzinams, nešantiems auką, – istorija ir gyvi archajiški ritualai.
Vardža iki šiol tyrinėjama. Galima pamatyti 3000 į išorę atvertų ar uždarų patalpų, klaidžioti siaurais koridoriais, kopti uolose išskaptuotais laiptais, lįsti į tamsius tunelius, kol adrenalinas užgniauš kvapą, bandyti iš fragmentų – lygiai išrėžtų akmeninių nišų, langelių, durų angų – pajusti savitos architektūros grožį.
Jūros bangų šėlsmas
Iš Boržomio autobusu galima nuvažiuoti iki jūros. Jei šešių valandų kelionė pasirodys per daug varginanti, važiuokite iki Cagverio, kur sustoja naktinis traukinys Tbilisis-Batumis. Nieko tokio, jei kasininkė kalbės tik gruziniškai – suprasite: bilietų nėra. Palaukite traukinio ir susitarkite su palydovais, tikrai nepaliks stotyje. Nesikuklinkite ir drožkite tiesiai į kupė vagoną. Aplinka primena tarybinius laikus, bet patogiai išsimiegosite, o ryte jau stovėsite ant Juodosios jūros kranto ir mėgausitės ramiu oru ir milžiniškų bangų šėlsmu.
Grįžtant iš Batumio į Tbilisį vėl ta pati istorija – bilietų nėra. Kaip musės medų aplips taksistai: 400 km kelią jie siūlys per naktį įveikti už 50 larių. Jūsų valia rinktis. Galima važiuoti ir naktiniu reisu autobusu. Arba vėl – susitarti su palydovais.
Freskų vienuolynas uolose
Atvykę ryte į Tbilisį, palikite daiktus viešbutyje ir lėkite į Davido Garėjos vienuolyną netoli Azerbaidžano sienos. Reisiniai autobusai nevažiuoja, teks samdyti taksi.
Kelias vingiuoja pro Mėnulio peizažo negyvenamus slėnius, druskingus ežerus. Sukant iš pagrindinio kelio, nėra jokios nuorodos. Po praeitų metų Rusijos antpuolio visi ženklai buvo pašalinti, kad unikali vieta būtų apsaugota nuo vandališko sunaikinimo.
Davido Garėja stulbina žmogaus kūrinio ir gamtos harmonija: statiniai natūraliai „suaugę“ su kalno uola. Ir tai ne tik amžių klodų dengiama istorija. Prie medinių durų uoloje palikti batai. Siauri laiptai, vedantys į celę kalne, mažytis langas, o ant palangės sudėtos knygos. Davido Garėjoje šimtai vienuolių celių, kelios bažnyčios, koplyčios.
Nuostabiausia tai, kad vietovė visiškai laukinė, nėra bilietų kasos kaip Vardžoje, net neaišku, kaip pasiekti uolose iškaltas celes, koplyčias ir bažnyčias, kuriose išsilaikė freskos. Kaip rasti taką per kalną, geriausia paklausti vienuolių. Persiritę per kalną išvysite slėnį iki horizonto ir Azerbaidžano naftos bokštus.
Kadangi Davido Garėja netoli Tbilisio (60-70 km), juntamas šioks toks turistinis judėjimas: kelios užsienietės blaškėsi nuklydusios nuo tako, bandydamos brautis per tankius krūmokšnius. Nors pasiekti celes su freskomis tikrai nesudėtinga, būtina patogi avalynė. Pietinėje šlaito pusėje takas aiškiai pramintas, o kiek nuo jo sugebėsite palypėti stačiomis uolomis ir atsidurti muziejuje po atviru dangumi, jūsų reikalas.
Pasistenkite nepraeiti pro šalį neapžiūrėję freskų ir žiūrėkite sau po kojomis, kad neužliptumėte ant didžiulių driežų, kurie tingiai šildosi saulėje ir nesibaimina žmonių.
Vienuolynas buvo įkurtas VI a. asirų vienuolio Davido. XI-XIII a. Davido Garėja tapo svarbiu Gruzijos karalystės kultūros ir religijos centru, garsėjančiu freskomis.
Gruzijos monarchijai pradėjus silpti, vienuolynas buvo apleistas, 1265 m. apiplėštas mongolų, bet vėl atstatytas. Po 1921 m. Gruzijos revoliucijos vienuolynas uždarytas. Sovietų karo su Afganistanu metu čia buvo karinė bazė, unikalios freskos sunaikintos. Gruzijos akademinis jaunimas pradėjo protesto akcijas reikalaudamas, kad iš šios teritorijos kariniai daliniai būtų išvesti.
Po Gruzijos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. prasidėjo Davido Garėjos atgimimas.
Saldainiukas turistams
Iš Davido Garėjos tą pačią dieną galima važiuoti į Signagį arba grįžti į Tbilisį ir važiuoti į miestelį autobusu.
Turistai aktyviai agituojami aplankyti restauruotą Signagio miestelį. Tikrai mielos siauros spalvingos gatvelės, primenančios pietų Europą, bet daug ir juokingų dalykų. Atrodo, kad viskas padaryta teisingai, pritaikyta masiniam turistiniam skoniui, bet gruzinai dar nespėjo suvokti – kas ir kaip. Tarkime, centre – vyno degustacijos rūsys.
Kaheti regionas, kuriame ir yra Signagis, garsėja vyndarių tradicijomis. Tačiau panorus padegustuoti vynų, taip ir nepavyko susikalbėti su barmenu. Jis susijaudino išgirdęs mūsų pageidavimą, atrakino rūsį ir labai stengėsi, bet jam sunkiai sekėsi išsiversti su vienintele išmokta fraze angliškai: „Stiklinė vyno 5 lariai.“ Išpešti iš jo daugiau informacijos apie kitus vynus ir kaip būtų galima jų pragauti taip ir nepavyko. Jis vis kartoja tą vienintelę frazę, laikydamas rankoje pusiau nugertą vyno butelį.
Už gražiai restauruotų (ar naujai pastatytų) fasadinių sienų matyti apleisti kiemeliai – viduje tikrai viskas autentiška.
Daili miesto rotušė buvusioje tarybinių laikų kontoroje – sovietinio interjero likučiai.
Tikriausiai visiems miestelio gyventojams buvo prisakyta balkonuose pakabinti žydinčių gėlių lovelius. Arba jie to nesuprato, arba nesugebėjo padaryti, tačiau vienaip ar kitaip ši „problema“ buvo išspręsta „urmu“ – nupirktos vienodos dirbtinės gėlės. Matyt, jos „atlaikė“ jau ne pirmą sezoną, nes gerokai nublukusios...
Atvykti į Signagio miestelį verta ne tik dėl gražių, atvirukus primenančių vaizdų, bet ir dėl garsaus gruzinų dailininko Niko Pirosmanio muziejaus, kuriame saugomi paveikslų originalai.
Iš Signagio nuvažiuokite į Telavį ir susiraskite turizmo informacijos centrą – žemėlapį į rankas ir pirmyn su taksi po apylinkes – vienuolynus ir bažnyčias.
Pagoniški urvai ir krikščioniška bažnyčia
Gruzijoje yra trys požeminių miestų- vienuolynų kompleksai. Pamatyti verta visus.
UNESCO saugomą Upliscichę pasiekti nesudėtinga. Važiuokite traukiniu iš Tbilisio iki Gorio. Pasiruoškite pasų kontrolei – perkant bilietą ir lipant į traukinį prireiks dokumentų. Gorio centrinėje aikštėje išdidžiai stovi Stalinas.
Plačiausia gatvė taip pat pavadinta jo vardu, muziejus įkurtas ištaiginguose rūmuose. Kol vienas kitas užsienietis patenkintu turisto veidu apžiūrinėja Stalino trobą, atitemptą iš jo gimtinės ir pakištą po didingomis kolonomis, lipa į prabangų traukinio vagoną, pristumtą prie muziejaus šono, galima suprasti – jiems tai tik tolima istorija, nepalietusi asmeniškai. Lietuviams Stalinas ir traukinio vagonas kelia kitas asociacijas.
Iš Gorio iki Upliscichės – 10 km. Važiuoja maršrutiniai autobusai, bet jei taupote laiką, nebrangu ir taksi: prašys 20 larių, nusiderėkite iki 5 (7,5 Lt). Už tą kainą palauks, kol klaidžiosite po uolų miestą, ir parveš atgal.
Upliscichė buvo Kartli karalystės politinis ir religinis centras. Šioje vietoje ėjo Šilko prekybos kelias.
Pasiruoškite stipriems įspūdžiams. Lipant plokščiais akmenimis aukštyn, 8 ha teritorijoje miestas atsivers laipsniškai. Pagoniškų uolų su nišomis, kuriose buvo atliekamos ritualinės apeigos, ir krikščioniškos bažnyčios, pastatytos IX a., dermė stulbinanti. Miesto dalys tarpusavyje buvo sujungtos tuneliais, išlikę akmeniniai laiptai, siauri praėjimai. 1920 m. žemės drebėjimas sugriovė didžiąją dalį miesto.
Nuo viršutinės miesto dalies atsiveria vienas gražiausių, kokių teko matyti Gruzijoje, vaizdų.
Grįždami į Tbilisi autobusu, išlipkite senojoje sostinėje Mchetoje. Pilys, bažnyčios, archeologiniai kapaviečių kasinėjimai, tolumoje ant kalno vienuolynas – jei dar nepersisotinote įspūdžių, bandykite mėgautis unikalia istorija, grožėtis vaizdais ir tiesiog būti laimingi, kad, nepaisydami sudėtingos šalies situacijos, ryžotės atvažiuoti į Gruziją.
