„Jie supasi ant bangų kaip banglentininkai, tai tikrai nuostabu“, - sako mano gidas Wynandas Viljoenas, prisiminęs Atlanto vandenyne prie Gabono krantų besipliuškenančius begemotus.
Būtent dėl šios priežasties 2004 m. „National Geographic“ išspausdintame straipsnyje Gabonas vadinamas „buriuojančių begemotų šalimi“.
Man tokia laimė šios trumpos kelionės metu nenusišypsojo. Nepamačiau nė vieno vandenyne dūkstančio begemoto.
Tačiau negalėjau atsižiūrėti į du Afrikos miškų buivolus, ramiai sau vaikštinėjančius tuščiu paplūdimiu.
Jų kailiai buvo cinamono spalvos, o ragai – užriesti atgal.
Atrodė, lyg čia, ant šio balto smėlio ruožo tarp džiunglių ir vandens, jiems būtų ne vieta.
„Drambliai paplūdimyje atrodo dar keisčiau“, - sako W. Viljoenas.
O jie čia neretai užklysta. Tiesą pasakius, šioje nuostabioje laukinėje pakrantėje klajoja įvairiausi gyvūnai.
Mano gidas nusiveda mane truputį toliau nuo vandens, kur išvystu dramblius, lygumų gorilas, krūmynines kiaules, pamatau smėlyje šviežiai įspaustas leopardo pėdas.
Tai Loangas - vienas iš 13 Gabono nacionalinių parkų, kurie buvo įsteigti 2002 m. ir užima 10 proc. šalies teritorijos.
Tokiu būdu gamtosaugininkai siekė apsaugoti nykstančius pusiaujo Afrikos gyvūnus bei miškus ir pakelti šalies ekonomiką, kuri ilgą laiką rėmėsi naftos pramone.
Vyriausybė norėjo paversti Gaboną afrikietiškąja Kosta Rika – šalimi, kuri gyvena iš ekoturizmo.
Pagrindiniu tarptautinių turistų viliotoju turėjo tapti Loango parkas. Tai lėmė du dalykai – patraukli geografinė vieta (pakrantė) ir čia gyvenantys reti laukiniai gyvūnai.
Turistų pinigai
Tačiau nuo pat pradžių buvo aišku, kad norint pritraukti turistus į šį nepakankamai išvystytą pasaulio kampelį, reikės milžiniškų investicijų.
Štai tada vairą į savo rankas paėmė Romboutas Swanbornas.
„Joks kitas investuotojas nebūtų šiai šaliai padėjęs tiek, kiek aš“, - sako jis.
R. Swanbornas yra olandas, augęs Gabone. Jo tėvas dirbo naftos bendrovėje „Shell“.
Savo milijonus R. Swanbornas susikrovė irgi iš naftos. Dalį santaupų jis skyrė Loango parko vystymui.
„Tai turėjo būti parodomasis projektas, - sako jis. - Tikėjausi į Gaboną pritraukti daugiau investuotojų.“
Iš pradžių atrodė, kad R. Swanborno investicija atsipirks. Mediniuose „Loango Lodge“ nameliuose kasmet apsistodavo po kelis tūkstančius turistų, daugiausiai iš JAV ir Europos. Loangas buvo mėgstamiausia turistų vieta visame Gabone.
Šis projektas padėjo sumažinti vietinį nedarbo lygį, leido skirti daugiau lėšų gorilų, dramblių ir jūros vėžlių išsaugojimui.
2008 m. „British Guild of Travel Writers“ sudarytame patraukliausių naujų turistinių vietų sąraše Loangas užėmė pirmąją vietą.
Nesėkmių ruožas
Bet po dvejų metų „Loango Lodge“ užsidarė.
„Taip atsitiko todėl, kad Gabonas nebuvo tam pasiruošęs“, - sako Britanijoje gimęs biologas ir Gabono nacionalinių parkų direktorius Lee White.
"Kai turizmo patirties neturinčią šalį bandai paversti turistams draugiška šalimi, susidursi su didžiuliais iššūkiais“, - sako jis.
Gabono transportas – visiškai nepatikimas, o policija ir imigracijos pareigūnai mėgsta ieškoti priekabių.
Investuotojas Romboutas Swanbornas sako, kad kurį laiką viskas ėjosi sklandžiai. Jis įsigijo keletą lėktuvų ir skraidino turistus į Loangą.
Tačiau vėliau kilo nesutarimų su Gabono civiline aviacija – agentūra, kurią Europos Sąjunga laiko tokia beviltiška, kad įtraukė Gaboną į oro saugumo juodąjį sąrašą.
„Prieš pajudindami pirštą, jie pirmiausiai paprašys daug pinigų“, - sako R. Swanbornas. Jis nepakluso jų taisyklėms. „Mes nebuvome pasiruošę mokėti papildomų ekstravagantiškų mokesčių. Mes žinojome, kad tai šaliai neatneš naudos“, - sako jis.
Išmoktos pamokos
Tai gali pasirodyti kaip dar viena istorija apie gero norėjusį verslininką, kurį sužlugdė Afrikos korupcija ir valdininkų abejingumas. Bet tie, kas ten buvo, sako, kad ne viskas taip paprasta.
Pasak jų, R. Swanbornas nepakankamai stengėsi užsitarnauti gaboniečių pasitikėjimą, ir tai buvo jo klaida.
„Ekoturizmo apibrėžimas yra toks: tu turi padėti vietiniams žmonėms. Tu turi dalintis darbo vaisiais“, - sako buvęs Gabono nacionalinių parkų vadovas Rene Adiaheno.
Jis teigia, kad R. Swanbornas turėjo labiau rūpintis vietinių gyventojų apmokymais ir įdarbinimu.
Romain Calaque – buvęs Loango darbuotojas, šiuo metu dirbantis Gabono laukinės gamtos apsaugos draugijoje. Pasak jo, R. Swanbornas ne visada rimtai žiūrėjo į šalies įstatymus ir taisykles.
„Vyriausybė labai nusiminė, ir tapo neįmanoma visus partnerius sukviesti prie bendro stalo“, - sako jis.
Pasak L. White, dėl visų nesutarimų kalti kultūriniai skirtumai – šalyje, kur žmonės stengiasi vengti konfliktų, vakarietis verslininkas naudojo agresyvią taktiką.
„Visi žmonės daro klaidų“,- sako jis. „Tiesa ta, kad abi pusės turėjo ir pliusų, ir minusų.“
Reikalai gerėja
Nepaisant to, kad Loango projektas nebuvo sėkmingas, L. White nepraranda optimizmo ir tiki, kad Gabonas gali tapti ekoturizmo šalimi. Jis sako, kad reikalai po truputį gerėja.
Visų pirma, šalis turi naują prezidentą - Ali Bongo Ondimbą. Jis yra užsiminęs, kad nori panaikinti korupciją, kuri klestėjo pastaruosius 42 metus, kai šalį valdė jo tėvas.
Naujoji vyriausybė derasi su turizmo kompanijomis ir per ateinančius penkerius metus planuoja pastatyti devynis naujus viešbučius.
Gali būti, kad „Loango Lodge“ irgi turi ateitį.
R. Swanbornas atlieka viešbučio remonto darbus ir sako bandantis išspręsti nesutarimus su vyriausybe, kad galėtų atnaujinti skrydžius.
O kol kas jo lėktuvai sutupdyti ant žemės ir laukia geresnių laikų.
Visi, kas buvo įsitraukę į Loango projektą, tikisi, kad šį kartą reikalai klostysis sklandžiau, nes ant kortos pastatyti ne tik pinigai.
Jei ekonomikos nepapildys įplaukos iš turizmo, gali kilti spaudimas bandyti gauti pajamų kitokiais būdais.
Vandens ruožas, kuriame turškiasi begemotai ir paplūdimys, kuriame ganosi buivolai, gali atitekti žmonėms, kurie šią vietą vertina dėl kitų dalykų – medienos, mineralinių žaliavų, naftos.
Šių metų sausio-vasario mėnesiais Gabone ir Pusiaujo Gvinėjoje vyko Afrikos Tautų taurės futbolo turnyras. Gabono vyriausybei tai buvo unikali galimybė parodyti pasauliui, kad jie sugeba organizuoti tokio lygio renginius ir šiltai priima atvykėlius.
Gabone per pastaruosius dvejus metus lankiausi du kartus: pirmą kartą - kaip turistas, o prieš kelias savaites - kaip žurnalistas, rengiantis reportažą iš Afrikos Tautų taurės turnyro. Abu kartus nesunkiai gavau vizą ir keliaudamas nesusidūriau su jokiomis problemomis.
Gabono žmonės yra nepaprastai draugiški ir svetingi. Ir, priešingai nei kaimyninėse šalyse – Kamerūne, Pusiaujo Gvinėjoje ir Konge – kontrolės punktuose manęs niekas neprašydavo pinigų.
Vis dėlto šios šalies nebijo tik labiausiai užsigrūdinę keliautojai. Ir nors daugelis Gabono kelių yra puikios būklės, nėra lengva rasti pagrindinius turistų objektus, tarp jų ir Loango nacionalinį parką.
Be to, nakvynių viešbučiuose kainos šioje šalyje, pratusioje prie didžiulių pinigų iš naftos, individualiems keliautojams gali pasirodyti pernelyg didelės. Bet, kaip lankantis Librevilyje man sakė vienas verslininkas, vyriausybė žino, kad jos naftos rezervai senka ir netrukus reikės rimtai susirūpinti alternatyviais pajamų šaltiniais, tarp jų ir turizmu.