Pro šalį bėgantys medžiai į kasas susipynusiomis šaknimis tvirtai apkabinę laiko pakrantę - išgyventi upės draugijoje nėra paprasta. Juo labiau, kai šalia užtvankas sau renčia nepralenkiami vandens statybininkai bebrai.
Kur kas geriau jaučiasi lelijos, išdidžiai pakėlusios baltas karpytas galvutes į saulę - čia jos dar nepajuto, kokia kieta gali būti žmogaus ranka. Nosį kutena salsvas ajerų kvapas, o virš geltonų lelijų bumbulų virpa mėlynai neoniniai laumžirgiai.
Geriu šitą ramybę pilna krūtine, kol už vingio vėl nepasirodo visą upę apžergęs audros išverstas medis - plūsteli adrenalinas, paleidžiu iš rankų fotoaparatą ir ramią upės tėkmę išblaško irklų pliuškenimas.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (103)