Per geografiją mūsų apie tas salas nemokė, ten buvusių pažįstamų rasti irgi nepavyko, o lietuviškų reportažų iš Fidžio irgi neaptikau. Todėl kai po visų pasiruošimų, planavimų, skridimų ir persėdimų pagaliau nusileidau Nadi oro uoste, pasijutau kaip koks Kolumbas Bahamų salas atradęs. Jei ir ne pirma iš lietuvių, tai viena iš nedaugelio ten pabuvojusi... Ši mintis kurstė fantaziją ir ragino kuo greičiau pradėti tyrinėjimus.
Rašydama šiam konkursui, negalvojau apie pasaulio kraštą tiesiogine prasme, bet taip jau nutiko, kad po šios kelionės praėjus keliems mėnesiams vis stipriau kamuoja tų tolimų salų ilgesys. Prisiminus, kaip sunku ten patekti, nostalgija tik sustiprėja: noriu grįžti! Labai.
Nostalgijos simptomai netgi panašūs į chronišką įsimylėjimą: regiu priminimus ten, kur jų kiti nelabai pamatytų. Anądien dar kartą pažiūrėjau filmą „Avataras“ ir vos nesusigraudinau. Išgalvota Pandoros planeta yra daug kuo nusižiūrėta nuo Fidžio. Žinoma, skraidančių uolų ten nėra, bet ta žaluma, kriokliai, gėlės, gyvūnai... Galbūt pamenate tą šventojo medžio žiedą-dvasią, kuri švytėdama skraido tamsoje ir nutupia tam mėlynam herojui ant peties? Tai štai, auga Fidžyje toks didelis keistas medis be žievės. Brandina jis baltus žiedus, kurie yra panašūs į delno dydžio piltuvėlius su šimtu kojelių. Išsiskleidžia, kai saulė leidžiasi ir visą naktį krenta žemyn. Paskutiniai nužydi per saulėtekį.
Arba tie jų paukščiai: ar kada nors matėte raudonąjį karvelį? Ne šiaip keliomis rausvomis plunksnomis, o skaisčiai raudoną kaip liepsna žalioje augmenijos sienoje. Arba lojantį balandį? Tą, kuris veikiausiai tiki gimęs šunimi ir skalijantį per visas džiungles kaip koks įkyrus kaimynų kudlius.
Tos salos yra taip toli ir jos taip nuo visko skiriasi, kad kartais net sunku suprasti, kas, kaip ir kodėl? Tarkime, kodėl lietuviams bene vieninteliams iš visos ES reikia vizų į Fidžį? Kodėl tokiose puikiose džiunglėse nėra beždžionių ir kitų žinduolių? Kodėl potvyniai ir atoslūgiai ten tokie galingi, kad du kilometrus gali nueiti ten, kur ką tik daužėsi bangos? Dabar jau žinau atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų, kurie net nesisuktų galvoje, jeigu nevažiuotum, neskristum, nekeliautum.
Gerai, bet kur tas Fidžis ir kaip ten nusigauti – paklausite. Aiškinu geografijos analfabetams: tai Melanezijos dalis Ramiajame vandenyne, Pietiniame pusrutulyje. Iš mūsų kraštų specialiai į Fidžį niekas nevažiuoja, gal tik kokie pamišę nardytojai, kuriuos domina ne sausuma, o tai, kas po vandeniu. Galiu juos suprasti: grožis nerealus, bet mane pakerėjo sausuma, joje gyvenančių žmonių gyvenimo džiaugsmas. Ir saulė. Daug saulėtų dienų, verčiančių augalus stiebtis, žydėti ir krauti sultingus vaisius. Ir lietus, kuris užeina kas antrą naktį, kad viskas dar labiau augtų, žydėtų ir kvepėtų.
Kaip sakiau, ten skristi – ilgas ir varginantis užsiėmimas. Yra keli variantai. Tarkime, keliaujate į Naująją Zelandiją ir turite savaitę laisvo laiko. Tuomet iš Oklendo iki Fidžio nuskrisite per 3 valandas. Vieni niekai. Arba planuojate kelionę į Kaliforniją. Jei esate apdairus ir gavote vizas (pasus reikia siųsti į Fidžio ambasadą Londone), galite iš Los Andželo per 11 valandų pasiekti tas salas. Trečias kelias – per Pietų Korėją su šios šalies avialinijomis. Ilgas skrydis.
Bilietai kainuoja įvairiai: būna akcijų, išpardavimų, tereikia motyvacijos ir noro ten nusigauti. Man Fidžis knietėjo jau seniai, nes esu popkultūros vartotoja ir vis kliūdavo tas skambus pavadinimas. Ten labai norėjo patekti Džimas Keris filme „Trumeno šou“, ten labai gerai jautėsi Mila Jovovič, vartydamasi krakmolo spalvos pliažuose juostoje „Sugrįžimas į Žydrąją lagūną“, iš ten žiauriai norėjo ištrūkti „prarastasis“ Tomas Henksas, vienoje Fidžio saloje susidraugavęs su tinklinio kamuoliu.
O ką aš? Tiesiog labai noriu ten grįžti. Ir padarysiu tai kada nors. Net jei reikėtų gyventi negyvenamoje saloje su kokosais, mangais ir ponu Vilsonu.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
