Ramybės salos
Debesys Fareruose, anot Valentino Pečinino, slegia ne tik kalnus ir pakrantes – jie slegia kiekvieną salyno svečią: dažniausiai slenka pažemiu, kiekvieną apglėbia savo drėgme ir vėsa.
Atvykėliams vietos gyventojai pasakoja, kad blogo oro Fareruose galima tikėtis 260 dienų per metus. Tad nekeista, kad fotomenininkas džiaugėsi tuo, jog, vos atvykus į salas, nors ir trumpam, tačiau švystelėjo saulutė. Ji leido nufotografuoti Farerų kraštovaizdį tokį, koks jis būna rečiausiai – spalvingą.
Tiesa, V.Pečininas džiaugėsi ne tik saule, bet ir pačia šalimi. Jį maloniai stebino paprasčiausi dalykai, kuriais mes, lietuviai, nesilepiname. Anot panevėžiečio, salose jaučiamas žmonių pasitenkinimas gyvenimu, jo kokybe, tačiau labiausiai – ramybe ir tyla.
Nors fotomenininkas lankėsi didžiausioje Streimojaus saloje ir Farerų sostinėje Torshavne, per penkias kelionės valandas pasakojo sutikęs daugiausia 15 žmonių. Labiausiai, anot jo, akį traukė tai, kad nors ir nebuvo matyti vaikštinėjančių fareriečių, visi pėsčiųjų takeliai ten nubarstyti smėliu.
Atrodo, tarsi beveik negyvenamos salos laukia svečių, kurie tuoj atvyks. Tačiau oro uosto automobilių nuomos punkto darbuotojai fotografui išdavė „paslaptį“, kad keliautojų Fareruose žiemos metu sulaukiama mažai. Tad jie tegalėjo pasiūlyti vieną vienintelį automobilį. Jį išnuomojusios įmonės darbuotojas galėjo ramiai atsipūsti, kol jo klientas keliavo po salą.
Skerdynių įlanka
Farerų ramybė ir erdvė užburia keliautojus. V.Pečininas tvirtina: tai vieta, kurioje gali pasijusti atskalūnu, vienišu klajūnu. Tiems, kurie nori pabūti vieni, šiame krašte tai padaryti paprasta. Reti kaimeliai maži ir jaukūs. Žmonės, nors šilti ir svetingi, tūno kažkur, kur jų nematyti. Tad dažniausiai tenka susidurti su avių bandomis, kurios ganosi visose salose, jūra ir jos skardingais krantais.
Farerai – tai daugiau nei 1000 kilometrų uolingų krantų.
Fareruose yra 1117 kilometrų kalnuotų krantų ir 18 salų, iš kurių tik vienoje – Litla Dimune – negyvena nė vieno žmogaus. Užtat didžiojoje Streimojaus saloje gyvena beveik pusė viso salyno gyventojų.
O kalnai glaudžia keltų istorijos gijas. Tad nenuostabu, kad šių salų mistika suviliojo fotografą. Tiesa, visiškai kontroversiški jausmai apėmė V.Pečininą sužinojus apie salyne žudomus delfinus.
Jis tvirtino nors ir visiškai nesuprantąs šių beprasmių skerdynių ir negalįs pateisinti tokio barbariško ir necivilizuoto elgesio, tačiau norėtų tai išvysti savo akimis. Ir ne tik. Jis norėtų fotografuoti jaunus vyrus, žudančius bejėgius delfinus. Norėtų užfiksuoti tai, kas atsispindi jaunųjų fareriečių veiduose, liejant kraują. Atspindėti ryšį tarp žudiko ir aukos.
Dienos be saulės
Fotomenininkas, nors ir būdamas tikras, kad kada nors įgyvendins šį siekį, vis dėlto tvirtina, jog iš trumpos kelionės į Farerus labiausiai norėtų prisiminti salyno ramybę. Kad pražūtingiausiu prisiminimu liktų atoslūgio atidengti krantai, grasinantys pasigviešti neatsargius turistus, kurie drąsiai žengia slidžiu akmeningu dugnu.
Anot V.Pečinino, potvynis, kuris prasideda labai staiga, priverčia sprukti neatsargiuosius. Nes bangos, kurios ramiai ir lėtai traukėsi, staiga ir su didele jėga pradeda veržtis kranto link. Panevėžiečiui pačiam teko patirti jūros atšiaurumą, kai jį, einantį uolėtu dugnu, grįžtančios bangos netikėtai permerkė kiaurai.
Beveik visus metus Farerų gamtovaizdis slepiasi debesyse, rūke arba lietuje.
Vieta gyventi
Fotografas tvirtina, kad tokių permainingų orų kraštą, kaip Farerai, sunku įamžinti. Oras ten keičiasi visada staiga. Nuolatinę dulksną, vaikomą atšiauraus vėjo, kartkartėmis perskrodžia retas saulės spindulys. Jis atskleidžia visą aplinkos grožį ir nuolatinio rūko dengiamas spalvas.
V.Pečininas neslėpė, jog jam norėtųsi, kad lietuviai, gyvenantys tokioje pat mažoje šalyje, mokėtų žiūrėti į gyvenimą taip ramiai, kaip fareriečiai. Kad mokėtų rūpintis savimi ir savo svečiais kaip ir jo lankytoji tik žuvimi, avimis ir antimis turtinga šalis, kurioje kiekvienas veržiasi parodyti atvykėliui tai, ką turi geriausio. O trūkumus, jei jų yra, slėpti rūkuose. Tarp mažų ir jaukių namukų pradanginti nerimą, salyno erdvėse išsklaidyti skubėjimą ir šiltu sutikimu prašalaičiui leisti pasijausti beveik kaip namuose.
Torshavnas – Farerų sostinė – yra didžiausias miestas. Jame gyvena bemaž pusė salų gyventojų.
Įdomūs faktai
Farerai – salų grupė Atlanto vandenyne tarp Škotijos ir Islandijos, tarp Atlanto vandenyno ir Norvegijos jūros. Autonominis Danijos regionas. Administracinis centras – Torshavnas.
Aukščiausias salų vadovas – Danijos karalienė.
Farerus sudaro 18 salų (didžiausia – Streimojus, 373,5 kv. km), išsidėsčiusių 113 km iš Šiaurės į Pietus ir 75 km iš Rytų į Vakarus.
Dangus Fareruose beveik visada apsiniaukęs. Šios salos – dažniausiai rūkų dengiama Europos vieta.
Svarbiausia ūkio šaka – žvejyba. Vystomas turizmas.
91,7 proc. Farerų salų gyventojų – fareriečiai. Pagrindinė kalba – farerų, tačiau plačiai išplitusi ir danų kalba. Tikinčiųjų dauguma – liuteronai.
Populiaraus žurnalo „National Geographic“ ekspertai nustatė, kad iš visų pasaulio salų Farerų salynas yra labiausiai keliautojų dėmesio vertas objektas.
