Taip pat skaitykite: Istorinė Indijos sostinė - besiblaškanti tarp Viktorijos laikų atsiminimų ir komunizmo vaiduoklių
arba: Į archyvą nugulsiantys keliautojų įspūdžiai iš Minsko: tai - propagandos muziejus po atviru dangumi
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Svariausias šios Balkanų sostinės plėtimas vyko, kai valdžią į savo rankas paėmė šviesia socialistine ateitimi tikintys žmonės. Tad ir dabartinis miesto vaizdas itin pilkas ir mažai kuo nusileidžia, kad ir Vilniaus Karoliniškių mikrorajonui, o senamiestis išvagotas plačių prospektų. Tačiau įdomiausia tai, kad nors šalis jau daugiau nei 20 metų yra nepriklausoma ir tapusi Europos Sąjungos nare, tačiau apie pastarąjį laikotarpį vis dar primena ne tik pilki daugiabučiai, bet vietos, kurias lankydamas gali net prisiliesti prie tuometinės dvasios bei ideologijos.
Varpų parkas
Jei reikėtų trumpai apibūdinti šią vietą – keista ir ne itin jauki. Norint čia atsidurti, tenka iškeliauti iš Sofijos. Nedaug, o ir viešasis transportas kursuoja pro čia pat. Žinoma, sunku išlipti iš autobuso, kai šiuo gali pasiekti ir Vitošos kalno prieigas.
Jau stotelėje prasideda visas smagumas, nes iki šio parko būtina kiek paėjėti, bet nuorodų stygius – labiau nei akivaizdus. Tiksliau – jų visiškai nėra, o žmonės, nors ir norintys padėti, sunkiai gali išaiškinti kaip nepasiklysti gatvelių labirinte. Tad lieka pasikliauti netiksliais žemėlapiais arba intuicija.
Galiausiai, kai pagal daugybės varpų skleidžiamą triukšmą lyg akla višta nukeliauji iki parko, negali nenustebti, nes analogų jam paieškoti išties reikėtų. Apskritimo formos parko centre stūksančio didžiulio monumento viršuje iškabinti varpai, lyg norėdami pažadinti visą Sofiją iš popiečio miego, gaudžia laikrodžiui mušant vis kitą valandą.
Aplink šį monolitą ratu iškabinti 68 mažesni varpai iš įvairiausių pasaulio šalių. Jais paskambinti gali kiekvienas užklydęs, tad visiškai nieko keisto, kad tylą sudrumsčia energijos pilni ir visus juos paliesti per minutę norintys vaikai – ramybės čia nerasi. Nebent ją įsivaizduoti būtent tokiame triukšme.
Nors šią vietą kai kurie galėtų vadinti keistoka ar net bauginančia, tačiau žinant jos istoriją, tokios mintys turėtų kaip mat dingti. Šis parkas įkurtas dar 1979 metais kaip paminklas viso pasaulio vaikui kūrybiškumui, gerovei ir laimei bei pavadintas „Taikos vėliava“.
Po komunizmo atsikratymo 1990 metais parkas pervadintas „Varpais“ (Камбаните – bulg.), nors dar kai kur vadinamas jis ir Tarptautiniu pasaulio vaikų parku. Jo idėja kilo ilgamečio Bulgarijos Žmonių Respublikos (1954-1989) vadovo Todoro Živkovo dukteriai Liudmilai Živkovai, kuri taip norėjo paminėti Bulgarijos indėlį kuriant UNESCO globojamą Tarptautinę vaikų asamblėją „Taikos baneris“.
Nors iš pradžių asamblėja turėjo būti suorganizuota vos kartą, tačiau dėl pozityvios tarptautinės bendruomenės reakcijos ji pradėta organizuoti kas trejus metus. 1989 metais dalyvių skaičius pasiekė rekordinį skaičių – jie sugužėjo net iš 135 šalių. Jau kitąmet dėl pasikeitusios šalies politinės santvarkos asamblėja nustojo gyvavusi, tačiau 1999 metais L. Živkovos duktė Eugenija vėl atgaivino jos veiklą.
Tankų ir naikintuvų apsuptyje
Prie visai netoli miesto centro esančio, dar 1914 metais įkurto Nacionalinio Karo istorijos muziejaus lyg tarp kitko palikta tiek karinės technikos, kad puikiai ji padidintų bet kurios mažesnės šalies karinį arsenalą. Gali užsiropšti ant vieno iš tankų, pastuksenti į balistinę raketą (Šaltojo karo metu naudotos sovietinės SCUD, FROG bei SS-23) ar pamėginti surasti greičiausią reaktyvinį lėktuvą – norint, pramogų čia visai dienai – iš viso apie 230 eksponatų.
Plotas, po kurį gali pasibastyti taip pat nei didelis, nei mažas – 40 000 kvadratinių metrų – kaip penkios su puse futbolo aikščių. Tiesa, esama muziejaus ekspozicija ir struktūra pradėta kurti tik 1968 metais, tad sovietinis palikimas čia ypač juntamas. Ypač, kai pagal V. Čerčilio ir J. Stalino susitarimą šalis beveik visiškai perėjo į SSRS įtakos zoną.
Įdomu ir pačiame, aštuonis kartus mažesnio ploto muziejaus pastate. Keturiuose aukštuose pateikiama išsami karinė istorija nuo pat Trakų genties atsiradimo regione maždaug tūkstantmetis iki Kristaus gimimo. Daugiausiai informacijos čia skirta laikotarpiui nuo valstybingumo atkūrimą pradėjusio 1876 metų balandžio sukilimo iki Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Čia ginklai, vėliavos, uniformos, asmeniniai kareivių daiktai. Įspūdį didina ir daugybė garsų – karo šūksniai, tekanti upė, kariuomenės himnai ar bombardavimų, sprogstančių bombų garsai. Smagu ir tai, kad nepagailėta informacijos ir anglakalbiams – visi eksponatai tvarkingai aprašyti ir šia kalba. Tačiau smagiausia dalis ta, kad gali susirasti ekskursiją visai jos neieškodamas – tik pradėk kalbą su netyčia kelyje pasitaikiusiu muziejaus darbuotoju, tai jis išlies širdį apie kiekvieną eksponatą.
Mažasis Grūto parkas
Tiems, kas yra buvę Grūto parke, šio parko dvasią supras kuo puikiausiai. Čia gali pasėdėti Leninui ant kelių, pamatyti žymiausių šviesesnio rytojaus Bulgarijoje kūrėjų statulas, paveizėti į propaganda persisunkusius plakatus, paveikslus, filmus ir t.t. Tiesiog susipažinti su 1944 – 1989 metų laikotarpiu Bulgarijoje kurtu „menu“. Na, bet apie viską iš pradžių.
Vos tik įžengus į muziejaus teritoriją ir galiausiai išsiaiškinus, kur čia galima nusipirkti bilietą, pasitinka milžiniška, raudona žvaigždė. Ta pati, kuri ilgą laiką (1954-1984) puikavosi ant pačiame miesto centre esančio Komunistų partijos būstinės pastato stogo. Dabar šis pastatas tarnauja kaip Nacionalinės asamblėjos – Bulgarijos parlamento – administracija. Ši raudonoji buvo it kitos, tik didesnės ant Kremliaus bokšto esančiosios žvaigždės kopija.
Jos diametras – 3 metrai, apšvietimo galia – 5000 vatų, o svoris maždaug 1,2 tonos. Paėjėjus kiek tolėliau, išvysti ir Vladimiro Lenino bei Bulgarijos komunistų lyderių Georgijaus Dimitrovo, Dimitaro Blagoevo, Vasilijaus Kolarovo bei anksčiau minėto Todoro Zhivkovo monumentus. Čia daugybė ir socialistinio meno pavyzdžių, vaizduojančių Raudonąją armiją, darbininkus ir to meto žmones. Negali nesutikti, Žaliojo tilto statulos kuo puikiausiai įsipaišytų į šio muziejaus ekspoziciją – kaip skelbiama, 77 eksponatus.
Tačiau tai ne viskas – apžiūrėjus lauke esančias skulptūras, ekskursiją gali pratęsti po stogu esančiose patalpose. Jos kelis kartus mažesnės nei kiemas, tačiau čia dėmesio tiesiog prašosi apie 60 piešinių, plakatų ir apie 30 įvairių formų bei tekstūrų meno dirbinių. Yra čia ir interaktyvioji dalis –muziejus atidarytas vos 2011 metais kaip Nacionalinės meno galerijos padalinys, tad viskas ir padaryta taip, kad žiūrovas galėtų kuo geriau įsitraukti.
Taigi, kai visa kita pabosta, gali tiesiog patogiai įsitaisyti ant kėdės ir leisti visą darbą nudirbti bėgantiems kadrams. Tuomet, kai jau esi persisunkęs socializmo dvasios, esi greitai grąžinamas į kapitalistinį pasaulį – čia pat suvenyrų parduotuvėlė. Ko, beje, ypač trūko anksčiau aplankytuose muziejuose.