Eisriesenwelt urvas susiformavo prieš beveik 100 milijonų metų, Zalzako (Salzach) upei tekant kalnu ir jame graužiant sau kelią. Per tūkstančius metų, vandeniui plaunant laisvesnius akmenis ir uolienų sluoksnius, įtrūkimai ir plyšiai olose susiformavo į dideles erdves.
Žiemą, kai oras kalne yra šiltesnis nei išorėje, šalto oro srautai keliauja į kalną ir žemesnėse urvų srityse numuša temperatūrą žemiau nulio. Atėjus pavasariui, tirpstančio vandens upeliai prasiveržia pro plyšius uolienoje ir, pasiekę šaltas žemesnes urvų sritis, sušąla, taip virsdami į nuostabius ledo kūrinius, dėl kurių šie urvai ir yra garsūs.
Nors urvai tęsiasi 42 kilometrus, tik pirmas kilometras, kuriame leidžiama apsilankyti turistams, yra padengtas ledu. Likusi urvo dalis yra susiformavusi iš kalkakmenio. Urvus ir ledo grožį galima aplankyti visais metų laikais: šalti žiemos vėjai veržiasi į urvų vidų ir užšaldo ten esantį sniegą. Vasarą, šalti vėjo srautai veržiasi iš žemesnių urvo sričių, taip palaikydami vėsią temperatūrą ir neleisdami ištirpti susiformavusiam ledui.
Eisriesenwelt 1879-aisiais atrado gamtininkas Antonas Poseltas (Anton Posselt) iš Zalcburgo. Iki oficialaus atradimo, apie šį urvą žinojo tik vietiniai, kurie manė jį esant Pragaro prieangiu, todėl atsisakydavo jį giliau tyrinėti. Nors praėjus metams mokslininkas paskelbė detalų pranešimą apie savo atradimą alpinizmo žurnale, greitai žinios apie urvus paliko užmarštyje.
Speleontologas Aleksandras fon Morkas (Alexander von Mörk) buvo vienas iš nedaugelio prisimenančių Poselto atradimą. Nuo 1912-ųjų jis vykdė keletą ekspedicijų į urvus. Jo pavyzdžiu greitai pasekė ir kiti tyrėjai. 1920-aisiais buvo pastatyta Forscherhütte (tyrėjų trobelė) ir sukurti pirmieji maršrutai. Greitai atkeliavo ir pirmosios turistų grupės, kurias patraukė netikėtas „naujai“ atrasto urvo populiarumas. Neužilgo buvo pastatyta dar viena trobelė, Dr. Oedl House, ir nutiesti keliai iš Verfeno ir Teneko (Tänneck).
Per metus Eisriesenwelt urvas sulaukia maždaug 200 000 turistų.
