Kruiziniai laivai ties Fidži salomis stengiasi kirsti laiko liniją taip, kad pašokdintų savo keleivius iš vienų metų į kitus. Juos pralenkė Australijos kompanija, naujametinę naktį didžiuliu Quantas A380 Airbus oro laineriu skraidinusi 450 keleivių iš Melburno į Antarktidą.
Džiazo ansamblis linksmino lėktuvo keleivius, kai jie dar ir dar kartą kėlė šampano taures, vis iš naujo sutikdami Naujuosius Metus. Ir tai nebuvo nuo šampano apsvaigusių turistų iliuzija. Lėktuvas, raitydamas aštuoniukes virš Antarktidos ledynų, aisbergų ir tyrimo bazių, keletą kartų kirto laiko liniją.
Aš irgi tuos pačius Naujuosius metus sutikau du kartus, bet visai ne dėl to, kad norėčiau tuo pasipuikuoti. Tiesiog tai dienai pavyko nusipirkti pigesnį lėktuvo bilietą iš Oklando į Rarotongą.
Naujojoje Zelandijoje pasigrožėję iš televizijos bokšto trykštančiais fejerverkais ir palinkėję vieni kitiems amžinos laimės, išskridome į Kuko salyną, kur dar kartą teko klausytis sveikinimų ir linkėjimų.
Prasidėjo dar vienas žygis po nepažintą ir tolimą Ramiojo vandenyno salų pasaulį.
Kiek Ramiojo vandenyno salų aplankiau ir išvaikščiojau, sunku besuskaičiuoti. Neseniai savo kelionių dienoraščiuose ir užrašų knygutėse „išblusinėjau“ virš 30 aplankytų salų pavadinimų. Kiti išdilo laiko ir atminties miglose.
Keliautojų pasakojimuose Okeanijos salos visuomet buvo apgaubtos ypatinga paslaptingumo ir žavesio aura. Ryte rydavau salas pažinusių rašytojų knygas. Keliautojų Jameso Michenerio, Paulo Theroux pasakojimai taip užkerėdavo, kad likdavo vienintelis noras – pamatyti tai savo akimis.
Ramiojo vandenyno salos jau seniai nebe tokios, kokias jas matė žymieji rašytojai ir jų pasakojimų sužavėti pirmieji masiškai užplūdę turistai.
Senieji gyventojai dar mena virš lagūnų vandeniu atčiuoždavusius specialius lėktuvus, nes ne visose salose buvo įrengti lėktuvų pakilimo takai. Pinigingųjų svečių paliktų dolerių pakakdavo ilgam.
Apsvaiginti pirmosios sėkmės, salų gyventojai ir iš užjūrių atvykę biznieriai kūrė šviesias ateities vizijas ir svajojo apie lyg iš gausybės rago besiliejančius turtus. Kilo ištisi viešbučių kompleksai, turistų laukė paruoštos jachtos ir turistiniai lėktuvėliai. Paslaugų kainos augo ne dienomis, o valandomis.
Turizmo pūslė Okeanijoje supliuško žymiai tyliau, negu sprogo pasaulinis nekilnojamojo turto burbulas. Turtingųjų poilsiautojų atvykdavo vis mažiau – susirūpinę savo saugumu, jie pasirinkdavo arčiau namų esančius ir lengviau pasiekiamus kurortus: juk vis tiek jie retai teišlįsdavo iš prabangaus viešbučio teritorijos.
Sumažėjo ir smalsių keliautojų aplink pasaulį, nes kainos tapo nebeįkandamos. Lyg sprogusio turizmo burbulo simbolį mačiau kampelį Aitutaki saloje, kurios vaizdus neretai galima rasti puošniuose turistiniuose žurnaluose. Ji vis dar reklamuojama kaip viena romantiškiausių ir gražiausių pasaulio salų.
Vandenyno pakrantėje visai netoli vienas kito įsikūrę du kadaise buvę populiarūs viešbučiai. Tas pats pliažo smėlis, tas pats vanduo, ta pati saulė, tie patys juodi išpampę šliužai smėlyje – natūralūs gamtos sanitarai. Tik kaina nameliuose skiriasi beveik šimtą kartų – prabangiajame viešbutyje nakvynė kainuoja 1600 dolerių, o kuklesniame – vos 20. Tačiau abu viešbučiai stovi vienodai tušti.
Tuščiomis juodomis langų kiaurymėmis žiojėja didžiulis pradėtas statyti ir apleistas Hiltono viešbučių kompleksas Rarotongos saloje. Beviltiškai atvykstančių turistų laukia nesulaukia tolimosios Atiu salos gyventojai. Mano viešėjimo metu visoje saloje tebuvome du tokie nuotykių ieškotojai – anglas, tyrinėjantis ir rašantis ornitologiniams leidiniams apie retas paukščių rūšis, ir aš, “kolekcionuojanti“ tolimas salas.
Kad ir kokie nuoširdūs bei geraširdžiai bebūtų vietiniai gyventojai, tačiau negailestingo ir nepaliaujamai žlungančio biznio grimasos sugadino susikurtą salų įvaizdį. Jeigu ne prieš kelionę perskaityta informacija, vienas nutikimas Aitutaki saloje galėjo baigtis gana liūdnai.
Anksčiau salas supusiose lagūnose buvo gausu skanių ir sveikų žuvų, maitinusių vietinius gyventojus. Kartu su pasauliniu turizmu ir tarša atkeliavo pavojinga liga – ciguatera, apnuodijusi lagūnų žuvis.
Nuodingos žuvienės paragavęs žmogus ligos neatsikrato ilgai – nors karščiavimas ir praeina, lieka keisti pojūčiai – šalti daiktai jaučiami kaip karšti ir atvirkščiai. Todėl vietiniai gyventojai lagūnų žuvies vengia ir valgo tik didžiąsias vandenyne pagautas žuvis. Turistiniuose žinynuose irgi užtikrinama, kad poilsiautojai lagūnų žuvimi nebus vaišinami.
Kai susirinkome prie katerio, turėjusio nuplukdyti grupelę turistų į gretimas lagūną supančias saleles, suskambo valties savininko telefonas. Pasirodo, ką tik atvyko ir prie mūsų panoro prisijungti porelė amerikiečių.
Kelionės vadovas atsiprašė, nes turintis mus keliolikai minučių palikti ir atsigabenti daugiau produktų mūsų pietums. Sugrįžusio valtininko maišelyje pastebėjau keletą nedidelių žuvų.
Kai po smagios pusdienio kelionės ir panardymo skaidriame lagūnos vandenyje išlipome smėlėtame eilinės salelės krante, vadovas mus paliko pasivaikščioti savarankiškai ir nuplaukė į gretimą salą ruošti vaišių.
Po poros valandų pamatėme jo pastangų vaisius: iš medžių lapų susuktuose induose puikavosi spalvingos salotos, daržovės, vaisiai, kvepėjo ką tik žarijose iškepta žuvis.
„Ar čia ne lagūnoje sugauta žuvis?” - paklausiau. Kelionės vadovas akivaizdžiai sutriko: „Taip. Bet mano praktikoje dar niekam niekada nieko blogo neatsitiko“.
Turistai susižvalgė – o iš kur jis gali būti toks tikras, jei paprastai apsinuodijimo simptomai išryškėja tik po savaitės, o tiek ilgai retas atvykėlis šioje vietoje teišbūna? Kiek išvykusių žmonių sunegalavo, šis vyras negalėjo žinoti.
Nė vienas mūsų grupės turistas kvapniosios žuvies nevalgė. Neragavo jos ir kelionės vadovas – išmetė į duobę ir užkasė kartu su vaisių ir daržovių nuograužomis.
Šis nuotykis tik dar kartą įrodė, kad turistinių pinigų paragavusiuose kraštuose reikia būti labai atsargiems ir budriems - ten į kiekvieną atvykėlį žiūrima kaip į pinigų šaltinį, kurį reikia išsemti bet kokia kaina.
Vis mažiau beatvykstant pavienių poilsiautojų, pagrindinė Okeanijos gyventojų viltis lieka kruiziniai laivai. Trys tokie vandenynų galiūnai turėjo užsukti tais metais ir į Rarotongą. Vienas jų turėjo atplaukti ir mano viešėjimo saloje dienomis.
Laivo vizitui visi ruošėsi iš anksto: šienavo pakelių žolę, plovė langus, šlavinėjo. Prie krantinės buvo sustatytos pavėsinės, išdėlioti suvenyrai gerokai pakeltomis kainomis ir užrašais „sale“ – 50%, 70%... Prie kranto atvežta kilnojama tualeto būdelė, pasieniečių postas.
Kai tolumoje pasirodė didžiulis kruizinis laivas, gabenantis virš tūkstančio keleivių, visų rarotongiečių ir iš gretimų salų atvykusių turizmo darbuotojų akyse suspindo viltis. Orūs, pasitempę uniformuoti pasienio kontrolės pareigūnai nedideliu kateriu išplaukė į ant vandenyno bangų besisūpuojantį laivą. Šventiniais rūbais apsirengę, gėlių girliandomis pasipuošę vietiniai gyventojai liko laukti atvykstančių svečių. Čia pat rikiavosi taksistai, kelioniniai džipai, netgi turistinis malūnsparnis.
Po pusvalandžio pareigūnai grįžo iš laivo. Nebesimatė nei jų orumo, nei laukimo džiugesio. Nė vienas kruiziniu laivu plaukęs turistas nepanoro išlipti į krantą. Dar po pusvalandžio vandenynas iki pat horizonto bolavo tuščias, o jame neseniai rymojęs laivas išnyko tartum miražas.
