Pirmas į akis krinta gražus geltonas statinys. Tai kunigo Juzefo Obrembskio vardo mokykla, kurioje mokoma lenkų kalba. Būtina paminėti, kad prieš ketverius metus šimtmetį atšventęs dvasininkas – vienas labiausiai gerbiamų ne tik Maišiagalos, bet ir viso Vilniaus krašto gyventojų.
Pasukus bažnyčios link, pasitinka lietuviška Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mokykla.
Istorijos mokytoja ir direktorės pavaduotoja dirbanti Virginija Giedraitytė mielai sutiko pabūti gide. Lietuvos istorija ją žavi.
Gera dvaro aura
„Gaila, kad teks išsikelti į naujas patalpas“, – sakė jauna mokytoja. Pasak jos, XVIII a. pabaigoje–XIX a.pradžioje klestėjęs Houvaltų dvaras turi ypatingą aurą. Tiesa, istorijos šaltiniai liudija, kad J.Houvaltas ketino maišiagaliečius paversti savo baudžiauninkais, tačiau šie pasipriešino.
Netoli mokyklos – kiti dvaro statiniai. „Pasisekė tik svirnui, kuris po restauravimo darbų tapo kavine. Labai gaila, kad nupjautos medinės kolonos. O štai arklidės, sandėlys, kumetynas visiškai nugyventi. Akmeninės buvusio bravoro sienos puošia dabar ten įsikūrusį autoservisą“, – dėl suniokoto paveldo apgailestavo mokytoja.
Išliko ir pats dvaras, prie jo buvo pristatyti tik fasadiniai laiptai. Mokyklai išsikėlus į naujas patalpas, dvaras turėtų tapti bendruomenės namais. Tikimasi, kad jis bus atnaujintas laikantis visų paveldosaugos reikalavimų.
Metraščių pasakojimai
Slidinėdamos nuo lapkričio darganos pažliugusiu keliuku šiaip taip pasiekiame Maišiagalos piliakalnio papėdę. Vaizdas įspūdingas. Ypač šiuo metų laiku, nes medžių lapams nukritus atsivėrė piliakalnio didybė.
Tad trumpam grįžkime į Algirdo laikų Lietuvą, kai šiame krašte virė nuožmios kovos už laisvę ir savo tikėjimą.
Vokiečių ordinas Algirdo ir Kęstučio laikais, 1345–1382 m., surengė 96 žygius į Lietuvą, jų metu sunaikino 22 lietuvių pilis. 1367 m. ordino kariams pavyko užimti strategiškai svarbią Lietuvos teritorijos dalį su Veliuonos pilimi. Vietoj jos kryžiuočiai 1368 m. pasistatė Marienburgo pilį.
Atsakydami į šiuos išpuolius lietuviai per tą patį laikotarpį surengė 50 žygių ir sunaikino 17 kryžiuočių pilių. Tai gana įspūdingas rezultatas, ypač įvertinant tai, kad iki Algirdo ir Kęstučio laikų lietuviams pilis užimti nesisekė.
1377 m. vasario 6 d. kryžiuočiai pirmą kartą nusiaubė Vilnių ir sudegino pusę miesto. Algirdas tuo metu jau buvo ligotas ir skaičiavo paskutinius savo gyvenimo mėnesius. Tačiau jis pats vadovavo Vilniaus gynybai ir kvietė kryžiuočių vadus į derybas, visaip vilkindamas laiką. Vytautas tuo metu naikino kryžiuočių atsitraukimo kelyje paliktas maisto atsargas. Grįždami kryžiuočiai turėjo kęsti badą, o Vytauto kariuomenė juos persekiojo iki pat Tamavos pilies.
1377 m. gegužę Algirdas mirė, įpėdiniu palikdamas vyriausią sūnų iš antros santuokos – Jogailą. Vykdydamas su broliu sudarytą sutartį, Kęstutis parėmė Jogailą ir padėjo jam įsitvirtinti valdžioje.
Lietuvos metraščių legenda nurodo, kad Lietuvos valdovų laidojimo vieta buvo Šventaragio slėnis Vilniuje, Vilnios ir Neries santakoje.
Tačiau Janas Dlugošas teigia, kad Algirdas buvo iškilmingai sudegintas netoli Maišiagalos pilies. Abejoti šia tiesa, pasak istorikų, nėra pagrindo.
Neužmirštas, bet paslėptas
Mokytoja Virginija Giedraitytė sako dažnai sutinkanti po miestelį besiblaškančius turistus ir klausiančius, kaip rasti piliakalnį. Iš tiesų jokios nuorodos nėra. Turbūt vadovaujamasi taisykle „kas ieško, tas randa“.
Piliakalnio papėdėje Vilniaus universiteto docentės Zinos Gineitienės iniciatyva pastatytas skulptoriaus D.Čepo sukurtas paminklas. Tad yra suprantančiųjų ir vertinančiųjų šią vietą.
„Algirdinės minimos kasmet. Minėjime visada dalyvauja ir mūsų mokykla. Kiek galime, tiek padedame tvarkyti piliakalnio aplinką, tačiau didžiausiais indėlis – Algirdo bataliono karių. Juk moksleiviams saugumo sumetimais draudžiama dirbti su technika“, – sakė mokytoja Virginija.
Prieš trejetą metų didžiojo kunigaikščio Algirdo jubiliejaus minėjimo šventėje dalyvavo ir Žemės ūkio ministerijos atstovai.
Jie atvyko paakinti maišiagaliečius burtis į bendruomenę ir pasinaudoti ES parama viešosioms erdvėms ar kultūros paminklams tvarkyti. Tokie pasiūlymai neliko neišgirsti. Aktyvesni Maišiagalos bendruomenės nariai ėmėsi žygių, kad finansavimas pagal LEADER+ programą pasiektų ir juos. Greitai buvo prisvajota, kaip gavus reikiamą sumą bus nutiestas kelias, sutvarkytos piliakalnio prieigos, o į aikštelę jo viršuje, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas, ves patogūs laiptai.
Tolstanti ES parama
Tąsyk mokyklos bibliotekoje kartu su buvusiu mokyklos direktoriumi Valdu Kizeliu ir jo žmona bibliotekininke Janina Kizeliene ilgai aiškinomės, kur šuo pakastas.
Norinčiųjų už ES lėšas sutvarkyti piliakalnį vargai prasidėjo nuo pat kadastrinių matavimų pradžios. Mat kol sklypas neįregistruotas Registrų centre, apie jokius projektus nė kalbos būti negali. Kadastrinius matavimus atliekančios UAB „ JTG projektai“ vadovė paaiškino, jog derinimo darbai itin ilgai užtruko dėl to, kad piliakalnio teritorijoje buvo pažymėta privati teritorija. Kultūros vertybių apsaugos departamento vyriausioji specialistė Rasa Trapikienė patikino, kad taip negalėjo būti, nes piliakalnio ir dvarvietės teritorija yra registruota Kultūros vertybių registre. Kadastriniai matavimai buvo tikslinami, taisomos klaidos, o laikas ėjo.
Vilniaus rajono Vietos veiklos grupės pirmininkė Violeta Jankauskienė sakė žinanti apie gerus maišiagaliečių norus ir vargus. Tačiau be sutvarkytų žemės dokumentų apie projekto rengimą kalbos būti negali.
Maišiagalos seniūnas Stefan Orševski tikino, kad greičiau įregistruoti sklypą sutrukdė ir apskričių naikinimas. Dabar esą viskas jau suderinta, belieka gauti vienintelį Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus viršininko L.Dieninio parašą. Tada galima bus rengti projektą.
Daug linksmesnės mintys apima atėjus iki Maišiagalos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų bažnyčios. Jos bokštai šviečia iš tolo, o rūpestingai tvarkoma aplinka atskleidžia miestelio gyventojų pamaldumą.
Pamirštas signataras
Pirma bažnyčia Maišiagaloje buvo medinė, pastatyta 1387 m. įkūrus vieną pirmųjų Aukštaitijoje parapijų. Tai rodo, kad čia būta gausiai apgyvendintos teritorijos su stipriu pagonybės centru. XVIII a. prie bažnyčios jau veikė parapinė mokykla. Per 500 metų bažnyčia ne kartą deginta ir griauta, XIX a. pastatyta mūrinė.
XX a. pradžioje trečdalis parapijiečių dar kalbėjo lietuviškai. Į Maišiagalą 1904 metais paskirtas klebonas Alfonsas Petrulis pradėjo Evangeliją skaityti ir kartą per mėnesį pamokslus sakyti lietuvių kalba. Po trejų metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras už „litvomaniją“ iškeltas į kitą parapiją.
Kad ir tris ratus apie bažnyčią apsukęs nerasi atminimo lentos kunigui A.Petruliui. Kai vietos lietuviai kreipėsi į Signatarų namus su prašymu įamžinti jo atminimą, išgirdo esą nėra lėšų. O Vilniaus arkivyskupas A.J.Bačkis pažadėjo tai padaryti po trejų metų, minint 140-ąsias kunigo gimimo metines, jei pasiseks surinkti lėšų bažnyčiose išplatinus atvirukus su A.Petrulio atvaizdu.
