Lietuvos skaitytojui Kauno pristatinėti nereikia. Antrasis pagal dydį šalies miestas, Laikinoji sostinė, lietuviškiausias miestas, vieta, kur susilieja dvi didžiausios šalies upės, krepšinis. Asociacijų, teigiamų ir neigiamų Kaunas sukelia tiek, kad visų ir neišvardinsi. Kartu tai gražus ir savitas miestas, kuriame visai malonu pavaikštinėti gražią savaitgalio dieną. Šiandien pasidairykime po seniausią Kauno miesto dalį.
Kauno senamiestis į naujamiestį pereina gana sklandžiai ir tikslią ribą tarp jų nustatyti sunku. Istoriškai ja galbūt galėtume laikyti miesto sieną, kurios likučiai drauge su bokštu yra likę netoli Muzikinio teatro.
Vis dėlto šiandien sakyti, kad už šio sienos gabaliuko jau senamiestis būtų gana sunku, labai jau ne viduramžiški aplinkui pastatai. Visiškai šalia sienos, jau senamiesčio pusėje, stovi biurų ir butų pastatas „Bokštas“.
J. Gruodžio gatvė, kurioje architektūrinę kakofoniją sudaro cariniai, tarpukariniai ir sovietiniai pastatai.
Bene vienintelis tikrai senamiestiškas pastatas J. Gruodžio gatvėje – nedidelė Šv. Gertrūdos bažnyčia, pastatyta veikiausiai XV a. antrojoje pusėje.
J. Gruodžio gatve išeiname į Vilniaus gatvę. Tai pagrindinė senamiestį rytų – vakarų kryptimi kertanti arterija. Čia gatvės perspektyvos kur kas labiau liudija apie senąjį miestą, o visa gatvė atiduota pėstiesiems.
Šiandienine "tikrojo" senamiesčio riba galėtume laikyti judrią Birštono/Gimnazijos gatvę, po kuria Vilniaus gatvė lenda pėsčiųjų perėja. Už jos vaizdas jau akivaizdžiai senovinis.
Barokinė Dievo Kūno bažnyčia (1690 m.), statyta čia įsikūrusių vienuolių domininkonų.
Kelionės
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (50)