Ryte užsibuvau savo hostelyje ir į kelią pajudėjau tik prieš 11. Iš Cancun'o nusprendžiu išvažiuoti autobusu iki mažesnio kurortinio miestelio Playa del Carmen, esančio apie 70km į pietus. Stotyje pavyksta rasti tiktai brangesnius 1 klasės ADO kompanijos autobusus. Plakate skelbiama kaina 35M$. Kaip už tokią kelionę šiek tiek daugoka, bet nenoriu daugiau gaišti laiko ir kasoje nusipirkęs bilietą lipu į autobusą.
Dar vienas didelis šio autobuso pliusas – jame veikia bevielis internetas, tad kelionė neprailgs. Tik įlipęs į autobusą pastebiu, kad ant mano bilieto užrašyta 42M$ kaina. Patikrinu kišenes, tiksliai tiek ir sumokėjau, tiesiog daviau didesnį banknotą ir netikrinau grąžos. Ką gi, šį kartą išdūrėt, dar viena priežastis toliau kelionę tęsti autostopu.
Atvykęs į Playa del Carmen ten neužsibūnu, miestelis gal ir gražus, visai ant jūros kranto, bet turizmo ir įkyrių verslininkų čia net daugiau negu Cancun'o centrinėje dalyje.
Pasuku link pagrindinio greitkelio, kuris eina iki pat Belizo sienos. Priėjęs nusprendžiu dar šiek tiek pasivaikščioti pakele kad bent jau išeičiau iš miesto. Taip ir padarau, ir už valandėlės susiradęs geresnę vietą, bandau nedrąsiai kelti ranką. Pirmas tranzavimas nežinomoje šalyje visą laiką visada būna šiek tiek nejaukus. Visiškai nežinau, ko tikėtis, be to maišo ir kalbos barjeras.
Po gerų 10 minučių matau stojantį vieną meksikietiškai atrodantį vyruką su apynauju Seat. Begu prie mašinos ir bandau klausti “¿Donde viaje usted?” Atsakymo iš pradžių nesuprantu visiškai, paskui kažkaip pavyksta suprasti, kad jis keliauja maždaug pusę kelio iki Tulum, sekančio didesnio miestelio pietų kryptimi. Nelabai toli, bet geriau nei nieko.
Įlipus į mašiną, jis paklausia, kokia kalba aš kalbu ir pradeda puikiai kalbėti angliškai. Pasirodo, jis jau 15 metų gyvena Kolorado valstijoje JAV, kur dirba kompiuterių inžinieriumi. Dabar yra grįžęs atostogų ir važiuoja pas “Canadian chica”, kuri apsistojusi viename iš prabangių resorts pakeliui ir pati jam paskambina. Šiaip pozityvus vyrukas, tad pusvalandis su juo neprailgsta.
Mane išleidžia prie posūkio į tą viešbutį. Vieta ne itin, nes mašinos pro šalį švilpia nemažu greičiu. Pro šalį pravažiuoja europietiškai atrodanti maždaug trisdešimtmečių pora ir mane pamatę pavėluotai pradeda stabdyti ir sustoja už kokio 100 m. Greitai atbėgu ir pasisveikinęs šoku į galą. Pasirodo, jie norvegai ir važiuoja į Tulum. Tinka. Išsiaiškinu, kad vyras gyvena Cancun'e, o mergina, su kuria kartu studijavo, blaškosi tarp Norvegijos ir Meksikos, ir Meksikoje gyvena šalia Cancun'o esančioje “Isla Holbox” saloje.
Pasakau, kad aš kaip tik tą salą ir noriu aplankyti prieš išvažiuodamas, nes skaičiau, kad tai labai rami, turistų nesugadinta sala, kuri turėtų puikiai tikti kelių dienų poilsiui pajūryje prieš išvažiuojant. Ji man ant lapuko užrašo viešbučio pavadinimą, kuris priklauso jos draugams ir kur galėčiau pigiai apsistoti cabañas (nameliuose ant jūros kranto). Tada pasako, kad pakeliui jie dar nori užsukti į vieną paplūdimį, kurį vyras apibūdina kaip geriausią regione. Pasiūlo arba važiuoti kartu, arba paleisti mane prie kelio.
Man jokių svarstymų nekyla, Belizas gali palaukti, o po nemažo pasivaikščiojimo Playa del Carmen, kepinant vidudienio saulei, Karibų jūra yra kaip tik tai, ko man reikia. Kadangi ten kartu yra ir kažkoks vėžlių rezervatas (nors nei vieno vėžlio taip ir nemačiau), įvažiavimas mokamas. Norvegai iš manęs pinigų neima ir už mus visus tris sumoka, berods, 30 pesų.
Paplūdimys tikrai nerealus, žmonių labai mažai, nes vieta nėra labai žinoma ir nelabai pasiekiama viešuoju transportu, o vaizdai kaip atvirukuose iš Karibų jūros regiono reklamų. Greitai lekiam į jūrą ir geras 15 min praleidžiam šokinėdami tarp bangų. Nusimaudžius pasiūlo paeiti kokias 5 min iki Cenote.
Sužinau, kad Cenotes - tai natūralūs gėlo vandens tvenkiniai. Pasak norvegės majai tuose tvenkiniuose kartais savo religinėse ceremonijose aukodavo žmones. Nuėjus dar kartą lieku visiškai be žodžių. Šoku maudytis ir čia. Vanduo vėsesnis negu jūroj, nors temperatūra vis tiek viršija 20. Norvegė iš pradžių net nelabai nori lipti į vandenį, nes sako, kad šaltas. Nusišypsau, mintyse prisiminęs kaip mes praeitą vasarą maudėmės Atlanto vandenyne Norvegijoje – tik ne norvegams šnekėt apie vandens šaltumą.
Atsigaivinus judam atgal į kelią ir už 15 min esu paleidžiamas Tulum. Šis miestelis žinomas dėl taip pat gerų paplūdimių ir šalia miestelio esančių gražiausių Meksikos majų griuvėsių. Sukirba mintis apsilankyti ir ten, bet primenu sau, kad važiuoju į Gvatemalą pamatyti didžiausios majų piramidės, ir kad ir taip šiandien sugaišau labai daug laiko.
Pažiūrėjęs į laikrodį paskaičiuoju, kad į Belizą patekti jau sunkiai pavyks ir reikės džiaugtis nuvažiavus iki Chetumal, miestelio pasienyje su Belizu iki kurio dar daugiau nei 200 km. Papildau vandens atsargas ir šiek tiek paeinu iki miestelio galo.
Ilgai laukti ir vėl netenka. Už kokių 10 min stoja nenormalaus dydžio pikapas su už vairo sėdinčiu bemarškiniu 100% amerikiečiu, viens prie vieno panašiu į David'ą Haselhof'ą. Atidarau duris ir gaunu pasveikinimą “Howdy”. Ech, turbūt vis dėlto čia ne Gelbėtojų žvaigždė, nes praeitą savaitę darbe per BBC Radio1 klausiau interviu su juo ir teksasietiško akcento nepamenu.
Jis važiuoja į Bacalar miestelį, esantį 30km prieš Chetumal, kuriame gyvena. Super! Pasako, kad iš JAV išsikraustė, nes jį užkniso Amerikos politika ir įsivaizdavimas, kad jie geriausia tauta pasaulyje - “I did a bit of travelling and I can say for sure it's not.”
Bacalar jis gyvena ant ežero kranto ir užsiima burlaivių ir motorinių laivų nuoma, ir kadangi pagal profesiją yra carpenter, šiek tiek užsiima medžio darbais, daugiausiai sau arba draugams, nes Meksikoje nelabai kas nori mokėti normalius pinigus, “o aš dėl 50 US$ pelno visą dieną durų negaminsiu”.
Vyras be galo įdomus, žino nerealiai daug apie Centrinės Amerikos istoriją, kultūrą, lankytinas vietas ir kitus praktinius dalykus. Informacijos gaunu tiek, kad viskas susimaišo ir konkrečios informacijos galvoje lieka ne tiek ir daug.
Sužinau, kad Belize yra nemažai imigrantų iš Honkongo, kurie į čia persikraustė po to, kai Honkongo valdymas grįžo Kinijai, taip pat nemažai papasakoja apie Menonitus, katalikiškas bendruomenes, kurios iš dalies neigia progresą, rengiasi drabužiais iš turbūt 19 a, nevairuoja automobilių ir kalba kažkokiu senoviniu vokiečių dialektu.
Vėliau jau Bacalar vieną menonitų šeimą pavyksta ir pamatyti, važiuojančią su savo 5 vaikais arklio traukiamame vežime. Aptariam ir pasaulio aktualijas, jis pasijuokia, kad Europoj tokių visureigių daug nepamatysi. Atsakau, kad kadangi kuras kainuoja beveik 2US$ už litrą, nedaug kas tokį ir norėtų turėti.
Artėjant prie Bacalar, pasiūlo nakčiai apsistoti keli kilometrai prieš Bacalar esančiame jo draugams priklausančiame gamtos apsuptyje prie ežero esančiame viešbutyje ir restorane, kur už 50 pesų galėčiau ant ežero kranto pasistatyti hamaką. Sužinau, kad viešbutyje šeimininkauja vokiečių pora, kuri su VW autobusiuku prieš keturis metus keliavo po Meksiką ir ties ta vieta sugedo. Taip jie ir po šiai dienai Meksikoje.
Pasiūlymas labai viliojantis, bet mane dar labiau suvilioja kitas dalykas. LP sužinau ir jis patvirtina, kad iš Chetumal yra tiesioginis autobusas į Flores miestą Gvatemaloje, kaip tik į šalia jo esantį kaimelį man ir reikia nusigauti. LP rašo, kad turėtų būti 5 autobusai per dieną, bet jis pasako, kad viena kompanija neseniai užsidarė, tad 5 tikrai nebus. Visgi jam atrodo, kad turėtų būti naktinis reisas.
LP rašo, kad bilietų kaina turėtų būti 300 M$, realiai turėtų būti dar šiek tiek daugiau, nes atkreipiau dėmesį, kad visos kainos šiek tiek pakilę nuo mano LP leidimo. Brangoka, bet sutaupyčiau galvos skausmą bandant gauti Belizo pinigų, bei gal gaučiau kokią nuolaidą Belizo išvažiavimo mokesčiui, kuris siekia 18US$, nes realiai Belize net neišlipčiau.
Nusprendžiu apie tą autobusą pasiklausti Bacalar autobusų stotyje ir jei nėra naktinio reiso, paeiti atgal kelis km iki to viešbučio. Berūkydamas lauke šiaip ne taip suformuluoju klausimą, kelintą valandą yra autobusai. Deja, Bacalar stoties darbuotojai Flores miesto pavadinimas išvis nelabai ką sako. Ką gi, nusprendžiu išbandyti savo laimę.
Prieš sutemstant dar pavyksta susistabdyti gana simpatiško veido meksikietę su normalaus dydžio pikapu. Jos anglų kalba blogesnė negu mano ispanų, tad važiuodami beveik nebendraujam. Ji mane paleidžia 8km prieš miestą esančioje industrinėje zonoje ir kadangi jau sutemo, ten pat vietoje susistabdau autobusą, važiuojantį į Chetumal.
Atvykus visas mano planas žlunga. Pasirodo, dabar yra tik vienas autobusas per dieną, kuris išvažiuoja 7 ryto ir kainuoja 400 pesų. Jokio kito autobuso, važiuojančio į Belizo pusę, nėra, tad tenka keisti planus ir eiti ieškoti kokio hostelio. Bandau pasiklausti pas stoties apsauginį. Hostelio nelabai žino, o kai paklausiu pigaus hotelio, tai pradeda pasakoti kažkokias istorijas, kurių nei velnio nesuprantu. Ką gi, teks ieškoti pačiam.
Išėjęs iš stoties suprantu, ką reiškia, kai amerikietis minėjo, kad Chetumal yra klaidus ir ištęstas miestas. Nelabai suprantu net į kurią pusę čia eiti į centrą. Galiausiai besidairydamas pamatau, kad yra kažkoks viešbutukas kitoje kelio pusėje. Moteriškė užsiprašo 220M$, bet aš jau nebeturiu nuotaikos ieškoti toliau. Tiesa, kambarį gaunu visai neblogą – yra dušas, rankšluostis, didelė dvigulė lova, TV, bevielis internetas, šeimininkė netgi pasiūlo distancinį pultelį televizoriui.
Numetęs daiktus patikrinu, ar veikia internetas, nueinu iki stoties užkąsti ir pradedu planuoti rytdieną. Internete išsiaiškinu, kad Belizo išvažiavimo mokesčio man išvengti nepavyks. Tiesiog jeigu praleisiu ten mažiau negu 24 val, reikės mokėti 4US$ mažiau. Taip pat susirandu info, kad ant šios sienos meksikiečių muitininkai labai dažnai bando apgaudinėti turistus ir irgi rinkti išvažiavimo mokestį. Žinau, kad tas mokestis jau yra įskaičiuotas į mano lėktuvo bilieto kainą, tad lengvai pasiduoti nežadu. Wish me luck...
Bus tęsinys
