Nors tuo laiku tai buvo drąsi modernizmo apraiška, Čandigaras šiandien nustebintų net Le Corbusier. IT karštasis taškas, kur žmonės gauna daugiausia pajamų visoje valstybėje, Čandigaras yra prašmatnus miestas, kur mobilusis telefonas garbinamas taip pat, kaip karvė, o naktiniai klubai neriasi iš kailio dėl naujų lankytojų ir jų pinigų.
Gagsas – klasikinis naujosios Pandžabo profesionalų kartos pavyzdys. Prabangaus kurorto, populiaraus tarp sveikatą gerinančių turistų, rinkodaros vadovas didžiuojasi tobula ūsų forma, o jo atsakiklyje groja „Dire Straits“ „Money for Nothing“. Mūsų vakaras prasideda 150-ajame Taj Čandigaro viešbučio kambaryje, stiklo ir plieno rūmuose, kur plazminiai ekranai, lavos lempos ir džiazo garsai traukia minią išgerti po kokteilį.
Gagsas pamoja vienam barmenui – visi jie dėvi raudonus marškinius – „Ei, Davinderi, norėjau pasakyti – Pedro!“ Mano draugas atsidūsta ir paaiškina, kad čia barmenai vadinami vardais, kuriuos viešbučio klientams lengva ištarti.
Kita mūsų stotelė – toks pat siurrealistinis ir spindintis Piccadilly‘s Blue Ice baras, kur roko muzika akompanuoja ekranuose rodomiems hindi pop klipams per MTV Indija. Naktiniai klubai čia ateina ir išeina iš mados žaibo greičiu, bet šio mėnesio geidžiamiausias yra „Antidote“, kuriame pilna ryškiai apsirengusių dvidešimtmečių, įsitaisiusių ant baltų sofų. Kalbama apie laiką, praleistą Vašingtone ir Londone.
Iš Pandžabo tradiciškai išvyksta daugiau emigrantų nei iš bet kurios kitos Indijos srities, bet šie besilinksminantieji yra dalis grįžtančių į miestą, kuriame dabar gausu karjeros galimybių ir, be abejo, linksmybių vietelių.
Vėliau susipažinau su keliautoja ispane, kuri atrodė šiek tiek suglumusi.
„Šie žmonės šnairuoja į mane dėl to, kad dėviu apdriskusias kelnes“, - pasiskundžia ji.
Turiu sutikti, kad Čandigaras labai skiriasi nuo dvasingosios Indijos, kuri traukia keliautojus iš visų šalių nuo pat hipių eros. Bet šis miestas man patinka dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nepatinka jai. Ji jau mėnesius praleido šiame krašte ir dabar jaučiasi nuvilta tokio netradicionalistinio požiūrio, tuo tarpu aš Indijoje esu tik savaitė ir Čandigaras – ideali pribėga nuo kultūrinio šoko.
Kitą rytą prabudęs viešbutyje jaučiuosi anaiptol neidealiai. Ant sienos pakabintas pietų Indijos guru Sai Babą šlovinantis portretas, kuriame raginama „ieškoti savyje, ne internete“ („Surf the innernet, not the internet“).
Miestas su kiekviena diena man atrodo vis keistesnis. Visur – Le Corbusier dizaino pavyzdžiai, bet įspūdingiausi jų – valstybinių pastatų projektavimai. Ir net jei neturite tokių draugų kaip Gagsas (arba netoleruojate prasto indiško viskio), Čandigaras gali būti maloni permaina keliaujant per spalvingą, triukšmingą, bet neretai varginantį kraštą.
