Žinoma, ši viena mažiausių pasaulyje valstybių, esanti Pietryčių Azijoje, Borneo salos šiaurėje, pirmiausia garsėja dėl sultono Hassanal Bolkiah, ekscentriškai švaistančio iš naftos ir dujų žyrančius pinigus prabangiose parduotuvėse. Tačiau teigti, kad visa, ką čia galima išvysti, yra tik milžiniškų formatų sultono atvaizdai ant namų ir reklaminių skydų – nusikaltimas. Ir jei likimas pasiūlė galimybę pasidairyti po šią šalį ir jos sostinę Bandar Seri Begawan, progos praleisti tikrai negalima.
Brunėjaus oro linijos pastaruoju metu siūlo konkurencingas kainas keliaujantiesiems iš/į Europos į Australiją arba Okeaniją, ir taip valstybėlė pamažu tampa vis didesniu traukos centru. Miniatiūrinis sostinės oro uostas talpina keliautojus iš viso pasaulio, pasirinkusius Brunėjų jei ne pagrindiniu kelionės tikslu, tai bent įdomia tranzitine stotele.
Skrendantiems šiomis oro linijomis, gali tekti kelias valandas ar net dieną praleisti Brunėjaus sostinėje. Nebūtina skaičiuoti lėtai slenkančių valandų kondicionuojamose oro uosto patalpose, nors lauke pasitiks alinantis Azijos karštis. Vos išlipus iš lėktuvo, maloniai šypsosi kelionių agentūrų atstovai, entuziastingai siūlantys dviejų, trijų ar keturių valandų trukmės ekskursijas po sostinę, mintyse atsižymint pliusiuką prie kiekvienos aplankytos mečetės.
Tačiau traukti piniginės ir mokėti už ekskursiją, kurios kaina gali siekti 75 Brunėjaus dolerius, neverta. Galima lauke paprasčiausiai pasigauti vietinį autobusiuką ir už dolerį nukakti iki autobusų stoties. O iš ten pasirinkti – ar norisi aplankyti vieną iš saulėje tviskančių mečečių, pavyzdžiui, Omar Ali Saifuddien. O gal pasijusti sultonu ir lengvabūdiškai ištuštinti visas turimas kreditines korteles parduotuvėse?
Arba aplankyti garsųjį vandens kaimą Kampong Ayes, sėdus į vandens taksi, kurios vairuotojas, švytėdamas geranoriškumu, pasisiūlys ne tik paplukdyti upe, palei tiesiog vandenyje ant pastolių įrengtus namus, mokyklą, policijos būstinę ir netgi gaisrinę, bet ir, sąmokslininkiškai mirktelėjęs, įkalbės plaukti dar šiek tiek toliau už miesto („tik dešimt dolerių, madam!“) pažiūrėti beždžionių. Arba pasimėgauti azijietiška virtuve. Arba tiesiog pasivaikščioti krantine, jei tyrinėti miestą tingu. Tik štai prie alaus bokalo patinginiauti nepavyks. Brunėjus – musulmoniška šalis, ir alkoholio vartojimą čia draudžia įstatymai.
Brunėjaus nepriklausomybė nuo Jungtinės Karalystės buvo paskelbta 1984 metais, o dabartinis sultonas šalį valdo nuo 1962-tųjų. Regis, nuo to laiko jis nedaug nepasikeitė: nors valdovui jau šešiasdešimt ketveri ir nuo trijų buvusių žmonų jis susilaukė iš viso dvylikos vaikų, iš plakatų mieste šypsosi bent trisdešimt metų jaunesnis vyriškis, kurį, kaip teigiama, besąlygiškai myli tauta.
„Mūsų sultonas? Tai nepaprasto gerumo žmogus!“ – vos tik paklaustas, akis išpučia valtininkas. – „Jis daro tiek gero mūsų žmonėms, jis taip mumis rūpinasi! Tikras auksas. Sultonas myli žmones, o žmonės myli sultoną“, - prieštarauti neleidžiančiu balsu priduria jis, todėl telieka nutilti, stebint pro šalį greitai lekiančius miesto vaizdus, kuriuose mečečių ir rūmų spindesys kontrastuoja su aplūžusiais pakrančių namukais. Šioje šalyje monarchija nekritikuojama, o saulė vienodai kaitriai šviečia visiems.
Brunėjaus sultonas pagaliau susilaukė įpėdinio. Švenčiant jo penktąjį gimtadienį tėvas sako:
- Sūneli! Šiandien tau sukanka penkeri. Prašyk, ko tik širdis geidžia!
- Tėti, aš noriu lėktuvėlio.
Ir nupirko sultonas jam „American Airlines“.
Per kitą gimtadienį sūnus paprašė mašinėlės. Sultonas jam nupirko „Crysler“ korporaciją.
Per septintąjį savo gimtadienį sūnelis paprašė pasižiūrėti animacinių filmukų. Ir nupirko jam sultonas visą „Disney“ studiją. Kai sūneliui suėjo aštuoneri, vaikas sako:
- Tėti, aš taip pavargau nuo turtų. Gal galiu paprasčiausiai likti namie, tiesiog pro langelį žiūrėti į debesis ir svajoti, kaip visi vaikai?
Tuomet sultonas nupirko jam „Microsoft“.
