Muziejaus kolekcijoje per tą laiką sukaupta daugiau kaip 600 labiausiai netikusių paveikslų ir skulptūrų, kurie greičiausiai būtų atsidūrę šiukšlių dėžėje.
Ištraukė iš šiukšlyno
Netradicinės seksualinės orientacijos Mona Liza; nuoga moteris, besikasanti nugarą ir pažastį; dvi kojos, iš kurių viena mėlyna; vyriškis, sėdintis ant naktipuodžio – tokie ir kiti keisti paveikslai bei keletas skulptūrų, eksponuojami Blogo meno muziejuje, kasmet sulaukia tūkstančių lankytojų dėmesio. Dažniausia žmonių reakcija – nuoširdus juokas.
Prekiautojas antikvariniais daiktais Scottas Wilsonas gatvėje netoli savo namų šiukšlių dėžėje aptiko keistą paveikslą – pagyvenusios moters portretą „Liusi laukuose su gėlėmis“ ir parsinešė jį namo. S. Wilsonas atkreipė dėmesį tik dėl to, kad jam patiko neblogi paveikslo rėmai.
Radinį parodė savo draugui Jerry Reilly, o šis netikėtai panoro pakabinti jį savo namuose. S. Wilsonas mielai atidavė paveikslą. Kurį laiką portretas ten ir kabėjo. Draugai susitarė, kad bendromis jėgomis ir toliau ieškos keistų ar niekam tikusių paveikslų. Kai jiems pavyko rasti dar kelis, kilo mintis įsteigti muziejų.
Iš pradžių apie 30 meno kūrinių buvo eksponuojami J. Reilly ir jo žmonos Marie Jackson namo rūsyje. Ekspozicija, nuolat papildoma naujais darbais, sulaukė nemažo susidomėjimo ir lankytojų antplūdžio. Žmonės plūdo šimtais ir muziejaus priežiūra namo šeimininkus ėmė gerokai varginti.
Įkūrė net tris galerijas
Pirmaisiais veiklos metais buvo rengiamos kilnojamosios parodos įvairiose vietose, pavyzdžiui, automobilių plovykloje, SPA centre, kartą netgi miške, kur paveikslai kabėjo ant medžių. Siekiant sukurti ypatingą nuotaiką parodose buvo grojama bloga muzika.
Vėliau ekspozicija iš muziejaus steigėjų rūsio buvo perkelta į Dedemo bendruomenės teatro patalpas. Daugėjant eksponatų 2008 metais atidaryta dar viena galerija netoli Bostono esančiame Samervilyje, taip pat teatre. Trečioji atvėrė duris Brukline, pastate, kuriame įsikūrusi vietos televizija.
Kiekvienoje iš šių galerijų galima pamatyti nuo 50 iki 70 paveikslų ir skulptūrų. Eksponatai keičiami, kartais rengiamos teminės parodos. Kartkartėmis blogo meno parodos keliauja į kitus JAV miestus, kai kurie kūriniai eksponuojami įvairiose parodose, kurias rengia kiti muziejai ar galerijos.
Muziejus išlaikomas privačiomis lėšomis. Jam aukoti gali visi palaikantieji šią idėją. Kasdienėms išlaidoms padengti muziejus pinigų gauna už parduotus suvenyrus: puodelius, atvirukus, marškinėlius su blogo meno atvaizdais. Galerijose galima lankytis nemokamai.
Griežti atrankos kriterijai
Tinkamus kūrinius atrenka, jų ieško savanoriškai dirbantys žmonės. Pagrindinis muziejaus kuratorius – Michaelas Frankas, profesionalus muzikantas, komikas. Vadovauja Louise Reilly Sacco, vieno iš muziejaus steigėjų sesuo. Įdomu, kad per du muziejaus veiklos dešimtmečius pavogė du paveikslus. Jie, matyt, labai sužavėjo lankytojus.
Kartais Blogo meno muziejus sulaukia kritikos, kad propaguoja antimeną. Tačiau viena iš jo steigėjų M. Jackson yra pasakiusi: „Kiekvienas menininkas turi teisę patirti kūrybinę nesėkmę, suklysti. Kodėl negalima žmonėms parodyti tų klaidų?..“ Kolekcijoje yra ir nepavykusių profesionalių menininkų kūrinių, ir nepripažintų dailininkų darbų.
Tačiau toli gražu ne kiekvienas prastas kūrinys patenka į muziejų. Taikomi gana griežti darbų atrankos kriterijai: paveikslas (skulptūra) privalo būti originalus, sukurtas turint rimtų ketinimų, o ne specialiai šmaikštaujant, nenuobodus, nekomercinis, nuoširdus. Paprasčiausias kičas nepatenka. Muziejus nepriima ir vaikų sukurtų darbų.
Kas mėnesį pasiūloma keliasdešimt netikusių kūrinių, o iš jų atrenkami tik keli. Dažnai ir patys menininkai pasiūlo savo darbų ar tiesiog padovanoja. Neretai paveikslų atveža iš įvairių senienų krautuvėlių, jų atgabena šiukšlių surinkėjai. Retkarčiais muziejus perka tinkamus kūrinius.
Svarbi kūrinio istorija
Galerijose greta paveikslų pateikiama ir papildomos informacijos. Nurodoma ne tik autoriaus pavardė, pavadinimas, dydis, bet ir aprašomos aplinkybės, kaip paveikslas pateko į muziejų. Be to, trumpai apibūdinama, ką autorius siekė pavaizduoti, ką reiškia simboliai.
Ypač įdomi pirmojo eksponato istorija. Susan Lawlor, atsivertusi Bostono savaitraštį, straipsnyje apie Blogo meno muziejų pamatė savo močiutės Annos Lally Keane portretą, kurį prisiminė iš vaikystės. Paveikslas buvo dingęs prieš beveik dešimt metų.
Moteris nuėjo į muziejų ir papasakojo šio kūrinio istoriją. S. Lawlor mama, norėdama įamžinti mirusios savo mamos atminimą, keletą jos nuotraukų nusiuntė vienam dailininkui ir paprašė sukurti realistinį portretą. Paveikslą ji žadėjo padovanoti savo seseriai.
Visi šeimos nariai vieningai nutarė, kad dailininkas labai tikroviškai pavaizdavo mamą. Pati figūra atrodė keistoka, kaip ir paveikslo kompozicija bei fonas, bet į tai niekas per daug nekreipė dėmesio. Tad kūrinys daug metų kabojo namų svetainėje.
Kai po S. Lawlor mamos sesers mirties buvo nuspręsta namus parduoti, per kraustymąsi paveikslas dingo. Po kurio laiko šeimos nariai jo pasigedo, tačiau niekas nieko nežinojo. Galiausiai jis atsirado šiukšlyne ir netikėtai paskatino mintį įsteigti Blogo meno muziejų.
