Viena lankomiausių Serbijos sostinės vietų – blunkančiame rožiniame fasade per kelis aukštus lyg skeleto akiduobės žiojėjančios angos, sprogimo bangos išlankstyti balkonai, trupantys langų rėmai be stiklų. Ėmus fotografuoti, prieina uniformuotas pareigūnas. Jis pareikalauja parodyti padarytus kadrus. Jei nuotraukose matosi už šią erdvę supančios tvoros esantys pamatai ir žemė, liepiama nuotraukas ištrinti.
Kadangi pastato aplinka dar neištirta, subombarduotas Slobodano Miloševičiaus režimo ir moderniosios Jugoslavijos architektūros simbolis vis dar yra dalis karinės paslapties. Tiesa, prieš keletą metų čia gana nesunkiai įsibrovė vienas serbas: perlipęs per kelių metrų aukščio tvorą, vyras užsilipo ant griuvėsių ir mėgino nusižudyti. Jį sustabdė.
„Baltasis miestas“ – tokia pažodinė Belgrado pavadinimo reikšmė, bet rašyti apie jį be kontrastų, paradoksų ir neretai tragikomiškų scenarijų beveik neįmanoma. Sunku apsieiti be „juodosios bangos“ farso ir anekdotinių situacijų, kurių herojus – tik humoro dėka žlugdančiame skurde ir politinėje diktatūroje išlikęs žmogus, kone stebuklingu būdu dabar dar besiiriantis ir per laukinio kapitalizmo bangas.
Išvengti pagundos Balkanuose vis regėti užburiančios egzotikos apraiškas nelengva. Vietinius perprasti keblu net atvykus iš socializmo bankrotą patyrusios, taip pat į kunkuliuojantį kapitalizmo katilą skubotai įmestos, socialinėje nelygybėje bei žmogaus teisių pažeidimuose klimpstančios šalies.
Cigarečių dūmuose klaidžiojantys kafanų muzikantai, nebaudžiamas alaus gurkšnojimas viešose erdvėse, paryčiais pažadinantis pučiamųjų orkestras, į centrines gatves įsispraudusių „butikų“ vitrinos, gėjų klube iki aušros šėlstančius kūnus saugojantys policininkai, už pabrangusį privatizuotą viešą transportą mokėti atsisakantys „zuikiai“, raudonas rožes ant Josipo Brozo–Tito jo gimimo dieną paliekantis jaunimas.
Toks Belgradas šiandien pasitinka atvykėlį. Žalias, kaitrus ir pietietiško temperamento. Vakariečiams vis dar pigesnis nei dauguma Europos sostinių. Su šiukšlių konteineriais, ant kurių mėlyname fone išpaišytos ir perbrauktos geltonos Europos Sąjungos žvaigždutės. Ir begalė prieš NATO nukreiptų šūkių grafičiuose.
Beje, grafičių Belgrade apstu. Miesto sienos seniai tapo nenurimstančia agora, kurioje aidi ir demokratijos šauksmas, ir dešinįjį ekstremizmą propaguojančių grupuočių grasinimai. Ši priešprieša ryškiausiai regima tuose šūkiuose, kurie reaguoja į planus Serbijoje vėl surengti „Pride“ eitynes.
Kol kas jos įvyko tik kartą – 2010 m. Tąsyk tūkstantį dalyvių pasitiko šešiskart didesnė akmenimis apsiginklavusi minia. Pusantro šimto pareigūnų ir keliasdešimt civilių buvo sužeista. Po to karto kasmet vėl mėginta surengti seksualinių mažumų eitynes, bet valdžia vis rasdavo pretekstų jas uždrausti.
Dėl nenurimstančių grasinimų fiziniu susidorojimu kai kurie aktyvistai vis dažniau abejoja, kad tokios eitynės veiksmingiausiai nusako, kuo gyvena Serbijos seksualinės mažumos. Pastarieji rengia meno parodas homoerotikos tema, leidžia knygas apie homoseksualumo istoriją Balkanuose. Ir kartais šios stovyklos atstovai palieka įrašus ant miesto sienų.
„Homofobija yra gėjiška,“ – skelbia vienas jų. Taip ironizuojama, kad homoseksualumo labiausiai bijantys vyrai dažnai linkę socializuotis išskirtinai vyriškose kompanijose: prakaituojant pirtyse, glėbesčiuojantis sporto klubuose ar meškeriojant poromis prie ežerėlio.
Tokiems ironiškiems šūkiams atliepia gerokai tiesmukesni ant Belgrado sienų palikti grasinimai: „Mes jūsų laukiame“, „Vyriausybės py**rai nežygiuos“. Belgradiečiai sako, kad pastarųjų įrašų autoriai – tie patys, kurie miestą nužymėjo bene matomiausiu trafaretiniu grafičiu – skaičiais „1389“. Kosovo mūšio, kuriame serbai susikovė su Otomanų imperijos kariuomene, datą savo pavadinimuose seniai aproprijavo kelios radikalios nacionalistinės grupuotės. Miestas nusėtas jų simbolika.
Nacionalistinės nuotaikos Belgrade plinta tokiu pat greičiu kaip ir vakarietiškiems modeliams ištikima gentrifikacija. Pagrindines miesto arterijas seniai užkariavo prabangios parduotuvės ir amerikietiški greito maisto restoranai. Centre nuomotis butus išgali tik politikai arba įtakingi verslininkai.
Net Dunojaus pakrantėje iškilusi Serbijos teniso žvaigždės Novako Djokovičiaus imperija – prabangių teniso kortų ir sporto klubų kompleksas – neapsiėjo be įžūlaus sprendimo įsirėžti į palei upę einantį dviračių taką. Šiandien miesto žemėlapis perbraižomas gana drastiškais metodais.
Net Holivudo aktorius pakerėjusio Balkanų socializmo autoriaus gimtadienis čia kasmet yra įspūdinga šventė: gegužės 25-ąją mauzoliejus lūžta nuo lankytojų, paskandinančių Tito kapą gėlėse. Tai turbūt vienintelis (beje, nepriekaištingai įrengtas ir įdomiai ekspozicijas pateikiantis) be trukdžių veikiantis muziejus Belgrade. Dauguma kitų muziejų seniai uždaryti – dėl užsitęsusių rekonstrukcijų, lėšų stygiaus arba valdžios abejingumo.
Rytas ir vėlyvas vakaras. Štai kada Belgradas labiausiai sužavi. Ryte – salsvu ką tik iškeptos duonos aromatu, sklindančiu iš jaukių, paviršutiniškos prabangos madoms atsispyrusių kepyklėlių. Iki vidurdienio suspėjus į Kalėnič turgų, bet kuriam maistą mylinčiam šiaurės europiečiui telieka apsiverkti – dėl prisirpusių trešnių gegužės pradžioje, sodraus pomidorų raudonumo, pribloškiančios sūrių gausos. Iš ožkų, avių ir karvių pieno.
Čia vienas išmanus prekeivis ant šaldytuvo yra pritaisęs planšetinį kompiuterį su nuotraukomis iš savo ūkio. Fetą paragavimui jis dalija pusės saujos dydžio gabalais. Nespėjus atlėgti visus sūrumo receptorius užliejusiai bangai, jis jau rėžia peiliu švelnią brinzą.
Išėjus iš sūrių paviljono, nusišypo savo prekes siūlanti mažutė moterytė. „Žiurkių nuodų nereikia? “ – klausia ji guviai, rodydama į prekystaliu paverstą taburetę. Netoliese drioksteli tūbų, trimitų ir trombonų gausmas. Tokia garsų ir skonių kakofonija rytais pažadina Belgradas.
Vakarais miestas vis dar nerimsta. Trinkelėmis grįstoje Skadarlijoje įsikūrę restoranai turistus vilioja konkuruodami ne tik maistu, bet ir vietinių romų atliekama muzika. Finansiniu nesaugumu persmelktoje šalyje gatvės muzikanto darbas yra gana pelningas. Užsakant dainą, honoraras iškart pakyla. Melodijų asortimentas varijuoja nuo trankių šokių iki karus menančių baladžių.
Milžiniška muzikos reikšmė Balkanų kultūrai stipriausiai juntama atsidūrus kafanoje – dažniausiai iki vidurnakčio veikiančiame bare, kuriame būtinai turi skambėti tradicinės dainos. Čia pat gali pasisekti paragauti rakijos – vietinės vaisių degtinės.
Balkanų pusiasalyje pelnytai didžiuojamasi šiuo iš slyvų, svarainių, kriaušių ar kitokių vaisių varomu stipriuoju gėrimu. Geriausi jo pavyzdžiai iki šiol gaminami provincijoje, o receptai perleidžiami iš kartos į kartą.
Tiesa, belgradiečiai pripažįsta, kad geros rakijos Belgrado kafanose dažniausiai nebūna, bet jie tikrai žino, kuriose skamba geresnė ir gyva muzika. Cigarečių dūmų ūką suvirpinus klajojančių romų trio, sunku neatsistebėti, kaip jausmingai jaunimas plėšia dar vaikystėje kitose kafanose išmoktas dainas. Akimirkai jie užmiršta, koks rytojus išauš baltajame mieste.
