Bangų ir vandens stichija – tai gyvenimo būdas ir nežabotas laisvės pojūtis

Jeigu žmogus turi kokį nors pomėgį, tai tikrai gali būti tikras, jog pasaulyje atsiras dar milijonas tą patį mėgstančių. Nuo neatmenamų laikų naujos idėjos rasdavo pasekėjų, o galiausiai netgi ir tokių, kurie jau buvusią idėją patobulinę gaudavo naują rezultatą savo malonumui patenkinti. Tokiu būdu atsiranda naujos sporto šakos, neįprastos meno rūšys, nejučia randančios mėgėjų visame pasaulyje.

Kapitonui Džeimsui Kukui žuvus trečiosios ekspedicijos po Ramųjį vandenyną metu 1778 metais, leitenantas Džeimsas Kingas perėmė ne tik vadovavimą laivui, bet ir žurnalo pildymą, kuriame pirmą kartą aprašė plaukimą su banglente (surfing – angl. k.): „Populiariausias užsiėmimas čia (Havajuose) ant vandens, kur lūžta bangos, plaukimas nuo bangos. Vyrai atsigula ant ovalios, maždaug jų dydžio ir pločio lentos, laiko kojas arti viena kitos ant jos ir rankomis iriasi iki vietos, kur lūžta bangos.

Paskui laukia didžiausios bangos, plūstančios į krantą, ir iriasi iš visų jėgų, kad išsilaikytų ant jos viršaus. Banga juos neša stulbinančiu greičiu. Atrodo, jog išlaikyti lentą, judančią reikiama kryptimi, ant bangos yra tikrai sunku. Banga prineša žmogų prie uolų ir lūžta. Iš pirmo žvilgsnio – tai pavojingas užsiėmimas, bet prieš pat bangai pasiekiant aštrias uolas, žmogus neria, bando pranerti bangą ir išlipti į krantą. Tokie pratimai vietinius žmones padaro beveik amfibijomis. Panašu, kad čiabuviai patiria didžiulį malonumą dėl šio užsiėmimo“.

„Bangos gaudymas“ stovint ant rąsto ar kitokios medinės lentos, jau tuo metu buvo neatsiejama Havajų kultūros dalis, o tradicijos giliai įsišaknijusios į kultūrą ir visuomenę, kad net religiniuose aprašymuose buvo galima rasti įvairių mitų apie šį užsiėmimą.

Darius Baltrušaitis (36), keturiolika metų gyvenantis Čikagoje kaunietis dantų technikas, prieš pamėgdamas banglentes tikrai mažiausiai domėjosi jų istorija. Jį suviliojo vanduo, erdvė ir, žinoma, malonumas patirti ekstremalias situacijas kovoje su banga. Kaip tokio tipo pomėgis atėjo į vyro gyvenimą, nešnekus lietuvis sutiko pasidalyti su „Amerikos lietuviu“ tik radęs laisvą minutę, nes netinkamos gamtinės sąlygos tą dieną neleido jam mėgautis savo hobiu.

Burlentė – vaikystės užsiėmimas, virtęs hobiu ir užimantis didžiąją dalį gyvenimo

Kaune augęs D. Baltrušaitis pasakojo, jog būdamas vaiku kaip ir visi paaugliai domėjosi daugeliu sporto šakų, tačiau nuo dešimties metų pasukęs į buriavimą suprato, kad šis sportas lydės jį visą gyvenimą. Treniruotės Kauno mariose, Nidoje, o žiemomis prie Juodosios jūros davė teigiamų rezultatų, bet, kaip sakė vyras, „rimtuose Lietuvos burlenčių čempionatuose vis likdavau antras, nors netrūko ir pirmųjų vietų. Nuo vaikystės pamilta burlentė lydi mane iki šiol. Tik jau kiek vėliau nuo burlentės perėjau prie banglentės ir jėgos aitvarų, kas tapo didžiuliu malonumu ir pomėgiu“.

Tik atvykusiam į svetimą šalį lietuviui, pirmaisiais metais nepavyko dirbti tiek, kiek jis nori ir kada nori, nes vis dėlto buities ir darbo klausimų sprendimas užėmė didžiąją dalį laiko. Tačiau net ir tada pomėgis nebuvo pamirštas, tik gal, kaip sakė pašnekovas, kiek pristabdytas.

„Kiek laiko hobis užima žmogaus gyvenime, priklauso nuo to, kokį gyvenimą norima gyventi. Aš stengiausi turėti tokį darbą, kuris manęs nevaržytų. Todėl dabar dirbu tada, kai nėra vėjo, o kai palankus vėjas – aš ant vandens“, – šypsojosi pašnekovas.

Havajų salos – mėgstamiausia banglentininko vieta

Anot D. Baltrušaičio, Čikagos Mičigano ežeras banglenčių sportui nėra labai palankus. Pasitaiko labai mažai vėjuotų dienų, kurios yra tam tinkamos. Todėl labiausiai vilioja tokios pakrantės, kur beveik visada nuvykus banglentininkai randa bangas. Lietuvio mėgstamiausi yra Havajai, nors teko būti ir Puerto Rike bei Šiaurės Karolinoje, Kalifornijoje prie San Francisko, Teksaso vėjuotose vietose. Svajonėse dar begalės vietų, kuriose būtų smagu išbandyti savo jėgas, pvz., kelios iš tokių yra Australijos, Pietų Afrikos, Naujosios Zelandijos pakrantės.

Pirmieji banglentininkai, atsistoję ant lentos, buvo havajiečiai, nes į Havajus „persikraustę“ polineziečiai su savimi atvežė „bangų ir vandenyno kultūrą“, kuri rėmėsi meile šiai stichijai. Todėl ir šis sportas yra apipintas pasakojimais bei legendomis apie vandens įkvėptus drąsius žmones.

„Kai žmogus pradeda kažkuo domėtis, laikui bėgant atsiranda tokių, kurie tuo taip pat domisi, važinėja po pasaulį, veda statistiką ir dalijasi ta informacija su kitais. Taip ir aš. Mano mėgstamoje Havajų Maui saloje, kur esu buvęs labai daug kartų, gerai žinau klimato sąlygas arba tai, kada nereikia ten važiuoti, o kada patartina. Gerai būtų kelionėse praleisti kuo daugiau laiko, nes nesinori grįžti prie rutinos.

Per metus kelis kartus išsiruošiu į ilgas keliones ne tik atstumu, bet ir laiko atžvilgiu. Galiu suplanuoti kelias savaites ar dešimt dienų, tačiau šis mano pomėgis tikrai nėra pigus, nors nesinaudoju turistų lankomais viešbučiais. Išvykoje, nesvarbu, kur ji bebūtų, stengiuosi apsistoti arčiau vietinių gyventojų, išsinuomoti kokią seną, gerai padėvėtą mašiną.

Nors, pavyzdžiui, Havajuose, vietiniai gyventojai praktiškai pragyvena iš turizmo, bet iš kitos pusės, jie nelabai mėgsta turistus, nes daugelis jų tik teršia pakrantes, kurias jie labai saugo. Banglentės daugumai havajiečių yra gyvenimo būdas, nes būtų tikrai nesuprantama, kaip, gyvenant vos ne geriausioje šiam pomėgiui pasaulio vietoje, to nedaryti“, – įspūdžiais dalijosi vyras.

Jėgos aitvarai – sportas, labai tinkantis Mičigano ežerui

Jėgos aitvaras (kitesurfing – angl. k.) – jėga, galybė, įrenginys, vėjo pagalba besilaikantis ore ir suteikiantis galimybę pakilti kelis ar net kelias dešimtis metrų į orą. Vos prieš 11 metų atsiradusi ekstremali vandens sporto šaka milžiniškais tempais populiarėja visame pasaulyje. Tai sportas, jungiantis savyje keletą sporto šakų: burlentes, vandens slides, banglentes, parasparnių sportą, snieglentes.

Anot D. Baltrušaičio, jėgos aitvarai ir burlentės yra labai populiarūs Mičigano ežero pakrantėse.

„Sulaukus Čikagai tinkamo šiaurės, šiaurės rytų, rytų arba pietryčių vėjo bei atitinkamo dydžio bangų, ką sužinau iš specialių tinklalapių, skirtų šio sporto mėgėjams, nieko nelaukęs važiuoju prie ežero. Labai gaila, kad toks didelis miestas, kaip Čikaga, turintis tokią didelę pakrantę, tik viename pliaže leidžia plaukioti su burlentėmis ar jėgos aitvarais. Tai yra labiau pavojinga aplinkiniams nei tiems, kas plaukia, todėl būtina turėti leidimą, kurį galima gauti instruktoriams įvertinus žmogaus sugebėjimus“, – sakė lietuvis.

Pirmieji jėgos aitvarai pasirodė apie 1985-uosius. Juos sukūrė Bruno ir Dominique Legaignoux tam, kad aplenktų burlentes greičio rungtyse, ir pirmą kartą buvo panaudoti su vandens slidėmis.

Tikrasis jėgos aitvarų amžius prasidėjo 1998 metais, gaminimo licenciją įsigijus garsiam visų laikų buriuotojui Robby Naish, iki šiol dirbančiam su aitvarų dizaineriu Don Montague. Kaip sakė D. Baltrušaitis, kuriam teko kelias vasaras padirbėti instruktoriumi North Western Universitete, „jėgos aitvarai, tai sportas, suteikiantis didžiulį malonumą ir išsigelbėjimą nuo kasdienybės bei rutinos, tačiau nereikalaujantis tiek daug fizinio pasirengimo, kaip burlentės ar banglentės.

Labai ilgą laiką mes, tik du lietuviai, čia, Čikagoje, turėjome tokį pomėgį, džiaugiuosi, kad paskutiniu metu vis daugiau lietuvių pradėjo domėtis tokiu laisvalaikio praleidimo būdu. Esu sudominęs ne vieną bičiulį ir tikiu, jog ne vienas, tai pabandęs, šiuo pomėgiu užsikrečia visam likusiam gyvenimui. Nepaprastai mėgstu ir žiemos metu ant ežero važinėtis su snieglente ir jėgos aitvaru. Tam tinka Mičigano bei maži užšalę ežeriukai arba vieta, kur nėra medžių“.

Nei traumos, nei rykliai banglentininkų negąsdina

Tokio sporto mėgėjus dažnai persekioja traumos. Anot D. Baltrušaičio, būtų sunku suskaičiuoti, kiek traumų jau turėjo ir kiek kaulų buvo lūžę, nors labai kažko rimto atsitikę nebuvo.Tačiau toliau jis patikino: „Nemanau, jog ir sunki trauma mane atbaidytų nuo šio pomėgio. Jau vaikystėje tai pabandęs supratau, kad tai mano. Neturiu tam paaiškinimo, tik galvoju, jog gal dėl vandens. Visada patiko plaukimas ir dabar plaukioju baseine ar ežere. Bet plaukimas yra daugiau sportas, o ne malonumas, kaip banglentės“.

Būtų neteisinga sakyti, kad tie žmonės, kurie leidžiasi į šėlstantį vandenyną ir bando įveikti vis aukštesnes bangas, neturi baimių. Žinoma, turi, tačiau juos vilioja azartas, savęs suvokimas beribėje vandens platybėje, kovoje su stichija.

Paklaustas, kokios baimės persekioja banglentininkus, pašnekovas patylėjęs tęsė: „Baimės egzistuoja. Mičigano ežeras turi vieną pliusą, kad nėra ryklių. Havajuose jie turi pakankamai maisto, tad žmonėmis nelabai domisi. Pasitaiko, jog banglentininkai plaukioja tarp ryklių ir jeigu nekiša rankos tiesiai jam į nasrus, tai nieko ir nenutinka.

Tačiau Šiaurės Karolinoje ar Floridoje rykliai yra pavojingi ir puola žmones, kas tikrai nėra saugu. Neprognozuojamų situacijų būna ir vandenyje. Paskutinėje kelionėje Puerto Rike nenumatytas įvykis nutiko mano draugui, kuris tarp 25 pėdų aukščio bangų mūšos įmetė savo aitvarą. Bangos malėsi viena su kita apie porą valandų ir mano draugas buvo įsuktas į tą bangų sūkurį.

Mes bandėme jį ištraukti, panikavome, o vietiniai gyventojai tik numojo ranka, neįžiūrėdami tame nieko baisaus“.

Anot pašnekovo, „vanduo, vėjas ir atsipalaidavimas erdvėje, tam neįmanoma atsispirti, gal todėl daugelis žmonių tai pabandę rimtai susidomi ir nebegali atsikratyti to pomėgio. Į keliones vykstu su draugais, susideriname, kur važiuosime ir kada. Linksma kartu apsigyventi bei daug pigiau, nei važiuoti vienam. Visus jungia bendra idėja ir bendras pomėgis, nesvarbu, kokios tautybės, rasės ar išsilavinimo tu būtum. Kelionės tikslas – bangos, suteikiančios didžiulį vidinį pasitenkinimą“.