Pirmosios kategorijos straipsniai piešia šalį demonizuotai, kuomet visa šalis yra ne kas kita, o prievartautojų kraštas ir neduok Dieve, tu, moterie, ten susiruoši keliauti.
Tuo tarpu antrosios kategorijos straipsniai dažnai šalį pateikia per egzotikos prizmę – vieni keliautojai lieka susižavėję Indijos grožiu, dvasine gelme ar tvyrančia ramybe, kiti pasišlykštėję skurdu, nešvara ar vyraujančiu chaosu.
Susižavėję žvilgsniai ar seksualinis priekabiavimas?
Visi užsieniečiai sulaukia daug smalsių spoksotojų – išvengti spoksojimo Indijoje yra sunku. Visų pirma, Indijoje nepatogaus spoksojimo ribos yra platesnės, nei mums įprasta, o antra, tu esi tiesiog kitoks ir patrauki smalsuolius. Ir negali, žmogau, dėl to pykti, nes lygiai taip pat Lietuvoje patys indai dėl savo kitoniškumo susilaukia gana įkyrių spoksojimų.
Suomė Susanne, kurį laiką gyvenusi Delyje, užsiminė, kad kartais tiesiog supranti, kad indui, kuris į Delį atvyksta iš kaimo, pamatyti baltąją moterį gali būti itin įstabus reginys, nes jis ją gyvai pamatys turbūt pirmą sykį savo gyvenime. Prisiminus kaime apspitusius vaikus ir moteris, liečiančius tavo plaukus ir žiūrinčius kupinomis susižavėjimo akimis bei tuo pačiu klausiančius, iš kokio tu Indijos kaimo, supranti, kad žmonėms tu galbūt esi metų įvykis ir pats pradedi šypsotis bei džiaugtis: na, kažkam mano išvaizda tapo stebuklu.
Tačiau tokie tyri spoksojimai nėra vieninteliai. Dažniausiai tie spoksojimai yra gašlūs, jei jie krenta iš vyriškos giminės, ir niekinantys, jei krenta iš moteriškos. Tokie spoksojimai galimai yra dėl Indijoje įsitvirtinusios vakarietės moters kaip laisvamanės įvaizdžio. Ir nesvarbu, kad esi apsirengusi, atsižvelgiant į kultūrines normas.
Dažnai yra taip, kad gašlūs spoksojimai perauga į atvirus priekabiavimus. Iš tiesų, viešoji erdvė Indijoje, net miestuose, yra vis dar laikoma vyrų dominija. Būtent todėl yra visiškai normalu, nors ir laikoma socialiai nepriimtina, vyrams komentuoti moterų išvaizdą ar dainuoti meilės dainas iš hindi filmų.
Tačiau tik tuo įprastai neapsiribojama. Dažnai tiesiog jautiesi kaip bendra nuosavybė. Ši jausena ypač sustiprėja metro, kur, atrodo, visi vyrai jaučia pilną teisę tave pačiupinėti. Visos mano kalbintos moterys užsiminė apie šią problemą.
Sussane teigė, kad Indijoje ji jautėsi gana ramiai tik tuomet, kuomet ji būdavo drauge su savo vaikinu ar draugais. Net jei ji ir leisdavo laiką su paprastu draugu, bet indu, situacija tik dar pašlykštėdavo. Išties, baltosios moters ir indo santykiai yra smerkiami.
Ankushas, kuris metus pradraugavo su europiete mergina teigė, kad jam tiesiog virdavo kraujas, girdint visas replikas svaidomas į jų porą, ir džiaugėsi tik tuo, kad mergina nesuprasdavo vietine kalba svaidomų replikų. Tačiau pats susigėdęs prisipažino, kad užkalbinti europietę jam buvo lengviau nei indę, kadangi europietės, anot jo, yra atviresnės vyrams.
Indijoje yra nemažai žmonių, kurie yra nusiteikę paslaugiai. Dažnai tam tikrose kebliose situacijose atsiras nemažas būrelis žmonių, kurie baltajai padės. Ir tas paslaugumas kartais graudina, nes supranti, kad tokių nesusvetimėjusių ir jautrių žmonių šiame pasaulyje yra sunku besutikti.
Hindi kalbos mokėjimas dažnai padeda atskleisti tokius apgaulingus geranoriškumus. Agnė laisvai bendrauja šia kalba, todėl sako: „tokiose situacijose pastebiu hindi mokėjimo naudą. Kuomet toks žmogus mandagiai kalba su manimi angliškai, o pasisukęs savo draugui hindi kalba atvirai dėsto savo kėslus, tereikia pasakyt "Hindi aatii hai" („Aš suprantu hindi kalbą“) ir viskas kaip mat baigiasi, o kiškis drąsuolis paspaudžia uodegytę ir gėdingai pasišalina į gūdų mišką.“
Taigi dažnai linkstama užmegzti kontaktą su užsieniete dėl tam tikros naudos. Pirmiausiai tai yra statusas, kurį įgyja indas, jei šalia jo yra baltoji moteris. Kitų akyse tokia draugystė indą padaro kažkuo ypatingu, todėl indai dažnai neriasi iš kailio, kad galėtų susidraugauti su užsienietėmis.
Liūdna yra tai, kad žinant apie šį reiškinį, dažnai pradedama galvoti, kad kiekvienas prie baltosios moters priėjęs indas turi užslėptų ketinimų ir automatiškai visus juos pavaroma į šoną, tokiu būdu izoliuojantis išimtinai baltųjų bendruomenėje.
Škotė Lynsey, studijavusi Delio universitete, prisipažino, kad ji dėl šių priežasčių vengė bendrauti su vietiniais vyrais ir net su vietinėmis moterimis bei visą savo laisvą laiką praleido su kitais škotais ar europiečiais.
Baltoji moteris ir pinigai
Vienas iš labiausiai buvimo baltąja Indijoje erzinančių dalykų yra „pinigų maišo“ jausena. Tokia jausena Indijoje yra ne tik baltosios moters, bet ir baltųjų vyrų nuolatinė būsena. „Man nusibodo būti vaikštančiu bankomatu“ - sakydavo airis Brianas, kas kartą apgautas rikšos vairuotojo.
Skirtumas tarp vyro ir moters yra toks, kad galų gale, supratus, kad esi mulkinama ir pasiryžus už tai kovoti, susilauksi paniekos – kaip tu, moterie, drįsti kovoti prieš mane, vyrą, juk aš pasakiau, vadinasi, taip yra. Vienintelis, gal ne itin gražus būdas yra bandymas apeliuoti į šeimą – o, klausyk, ar ir savo motiną ir seserį irgi taip apgaudinėtum? Indo vyro pareiga yra gerbti ir ginti savo šeimos moteris, todėl toks apeliavimas dažniausiai suveikia.
Tačiau ne visada baltajai moteriai tenka permokėti. Dažnai jai pačiai tiesiogiai ar netiesiogiai sumoka už jos baltumą. Kai kolegės Eglės, kuri taip pat metus mokėsi Delio universitete, paklausiau, ką reiškia būti baltąja Indijoje, ji spontaniškai atsakė: nemokami gėrimai, nemokami vakarėliai. Iš tiesų, Delio naktinių klubų savininkai rado gana pigų variantą lankytojams pritraukti – jie, siūlydami baltosioms moterims gėrimus baro sąskaita, prisivilioja daugybę vietinių vyrų, kurie, aišku, prie baro palieka daug daugiau pinigų, negu baro savininkams kainuoja pagirdyti baltąsias.
Kažkada itin kvatojausi, kad Delyje gali eiti visą savaitę į barus be piniginės. Ir ne todėl, kad visuomet atsiras paslaugus vyriškis, kuris ims ir sumokės už tavo gėrimus. Ne, tiesiog tau jų ir taip įpils nemokamai, nes tu esi masalas kasos aparato pripildymui.
Štai mes ir turime ambivalentišką jauseną: tau gi nereikia už nieką mokėti, tai tu tiesiog imi ir nemąstydama leidi ramiai sau laiką. Iš kitos pusės, tave priverčia jaustis kaip labai pigia preke – už porą taurių gėrimo tu turi atlikti magneto vaidmenį. Yra nemažai barų, kurie simpatiškoms baltoms merginoms dar ir papildomai sumoka už tai, kad jos tik ateitų į barą.
Tai yra ganėtinai lengvi pinigai ir tikrai atsiranda nemažai merginų, pasinaudojančių šia galimybe. Vokietė Diana, kuri Indijoje atliko praktiką, sakė, kad tiesiog be šių pinigų ji negalėtų išgyventi, nes jos poreikiai yra didesni, nei ji gauna už praktiką, todėl ji su mielu noru dalyvauja visuose jai siūlomuose renginiuose, už kuriuos jai sumoka – ar tai būtų dalyvavimas reklaminėje kampanijoje, ar vestuvėse, nesvarbu.
Kalbant apie vestuves, Kristina, kuri mokėsi drauge su jau minėta Egle, prisiminė tokį įvykį, kai ją sustabdė gatvėje ir pasiūlė sumokėti už dalyvavimą brolio vestuvėse, kadangi balto žmogaus dalyvavimas pakeltų vestuvių prestižą. Taip paprastai, be jokių skrupulų.
Taigi nors atrodo, už kiekvieno kampo iš tavęs nulups daugiau pinigų vien už tavo odos spalvą, tačiau lygiai taip pat už kito kiekvieno kampo tau pasitaikys galimybės užsidirbti šimtus kartų daugiau. Čia jau asmeninis pasirinkimo reikalas, ar savotiškas parsidavimas nesikerta su vidiniais įsitikinimais.
Jei vienos durys uždaros – dar daugiau atvirų
Mleccha – tai terminas, kurį naudojo indai, norėdami apibūdinti užsienietį. Jis turi gana negatyvią reikšmę, todėl kad nepatekdamas į vietinę klasių sistemą, užsienietis atsidurdavo kartu su neliečiamaisiais. Jis buvo laikomas rituališkai suterštu ir suteršiančiu visa aplinkui. Todėl jis negalėjo peržengti tam tikrų erdvių, kurias vien jų buvimas galėtų išniekinti.
Taip yra ir dabar kai kuriuose itin ortodoksinėse šventyklose, kai kuriuose konservatyviuose namuose ar tik brahmanams skirtose valgyklose. Tačiau tai bene vieninteliai atvejai, kuomet durys yra uždarytos, kitais atvejais jos yra atviros ir dar kuo plačiausiai.
Tu kaip baltasis, o ypatingai baltoji, susilauksi labai daug privilegijų – tavo dokumentai bus sutvarkyti visur daug greičiau, tavo traukinių bilietas bus ištrauktas iš po stalo, tau visuomet atsiras vietos autobuse, tave pasikvies nepažįstama šeima tikrų indiškų pietų.
Rūta, Orientalistikos centro studentė, besistažavusi Indijoje, sakė, kad viešėdama Amritsare pateko į elitines vestuves, nepaisant to, kad ji neatitiko jokio aprangos kodo, nes tuo metu vilkėjo nudrizgusius džinsus.
Lygiai taip pat jai užsimanius pamatyti reginį, vykstantį prie Pakistano ir Indijos sienos, ji gavo VIP skirtas vietas, nors begalės indų, tikrai vedini patriotiškų jausmų, iš viso nepateko į procesiją.
Nereikia būti ir turtuoliui, kad patektum į elito gyvenimą. Indijoje trokštamas pakilimas visuomenės laipteliais yra žymiai lengvesnis, nes tavo išvaizda jau yra pakankamas garantas, kuris atveria visas duris. Būtent dėl šios priežasties vokietė Madlen ir pasiliko gyventi Indijoje, nes čia ji ypatinga, o savojoje šalyje ji buvo tik niekuo neišsiskirianti, viduriniosios klasės atstovė. Dabar ji nuolatos šmėkščioja spaudos puslapiuose, kuriuose aptariami elito vakarėliai, ir tuo be galo didžiuojasi.
Taigi Indijoje baltosios moters pozicija ir jausenos yra ambivalentiškos. Vienos moterys mėgaujasi lengvai gaunamu žavėjimusi, lengvai pasiekiamais dalykais, lengvu perkopimu į aukštesnę klasę ir ignoruoja kartu su tuo gaunamus negatyvius dalykus.
Kitos būtent nepakenčia negatyviosios buvimo baltąja dalies ir galiausiai nusprendusios, kad Indija yra “per daug”, palieka ją teigdamos, kad ši šalis yra nuostabi, tačiau joje gyventi yra per sunku, nes galų gale tu pirmiausiai esi objektas ir tau įsitvirtinti kaip individui su savais gebėjimais, o ne išvaizda, yra sunku.
