Azijos sužavėtas lietuvis laimę rado Pietų Korėjoje

„Savos šalies bei artimo meilės, pagarbos vyresniam ir aistros“, – to palinkėtų lietuviams pasimokyti iš korėjiečių Tvirmantas Čenka (27), kuris jau treti metai dirba ir mokosi Pietų Korėjoje. Atvykęs į šią šalį su atvira širdimi ir nemažai žinių apie Azijos kultūras, jis jaučiasi čia pritapęs ir grįžti į Lietuvą kurti gerovės artimiausiu metu nežada.

T. Čenka prieš daugiau nei penkerius metus Vilniaus universitete pradėjo studijuoti istorijos bakalaurą ir universitete susidomėjo Azijos kultūromis. Istorijos fakultete daugiausia dėmesio yra skiriama Lietuvos problemoms, tačiau jaunuolio tai nesustabdė. Jo pomėgis skaityti ir kapstyti „giliau“ pastūmėjo parašyti bakalaurinį darbą apie Tibetą.

Taip prasidėjęs „knyginis“ kelias galiausiai atvedė į naujausių technologijų ir nuostabios gamtos šalį Pietų Korėją.

Pirma stotelė: Kinija

Po istorijos bakalauro studijų Istorijos fakultete T. Čenka ieškojo galimybių siekti magistro laipsnio Azijoje. Jau tada jo dėmesį patraukė galimos studijų programos Pietų Korėjoje, tačiau prašymo teikimo terminas buvo pasibaigęs. Reikėjo greitai nuspręsti, ar tęsti iškart studijas Lietuvoje, ar laukti kitų metų.

„Nedelsdamas atradau Orientalistikos centrą, kurio pavadinimas daugeliui draugų sukeldavo nežinomybės jausmą. Įstojęs ten į Šiuolaikinės Azijos studijas supratau, kad tai dar nauja ir Lietuvoje ne iki galo subrandinta tyrimų kryptis. Antra vertus, naujos studijos man atvėrė daugiau perspektyvų pažinti Aziją.“

Būdamas perspektyvus studentas, T. Čenka netrukus vienam semestrui išvyko semtis žinių į Kiniją. Kaip pats sako, ši patirtis buvo labai pozityvi ir maloni. To nesugadino netgi didelis oro užterštumas ir galybė žmonių:

„Kinija – neįtikėtinai marga ir netolygi, kur skurdas ir beribio kapitalizmo varoma komunizmo šlovė egzistuoja viena šalia kita. Kapitalizmo ir komunizmo miksą pajusti nėra labai sunku. Nors ore lyg ir tvyro socializmo „tvaikas“, kaip kapitalizmo bruožas per kraštus liejasi beribis vartojimas. Tokia buvo patirtis Pekine ir Šanchajuje. Kaip yra kitose šalies vietose, pasakyti sunkiau. Greičiausiai nuo pagrindinių traukos centrų skiriasi nedaug. Kaip tik gyvendamas Kinijoje supratau, kad grįšiu į Aziją.“

Tiesa, Tvirmantas buvo sulaukęs pasiūlymo pasilikti dar vienam semestrui Kinijoje, tačiau nebenorėjo gaišti laiko ir grįžo į Lietuvą. Gimtinėje jis sėkmingai įgijo Šiuolaikinių Azijos studijų magistro laipsnį ir įgyvendino svajonę – studijuoti Pietų Korėjoje.

Gamta, mąstymas ir technologijos

T. Čenkai Pietų Korėja patraukli labai daug kuo. Jis išskyrė tris svarbiausius aspektus – gamta, mąstymas ir technologijos.
70 proc. Korėjos teritorijos sudaro kalnai. „Man, lygumų žmogui, tai paliko neišdildomą įspūdį. Pietų Korėją iš trijų pusių skalauja jūra ir ten netrūksta paplūdimių. Jeigu trumpai, kalnai ir jūra kuria nuostabų darnos įspūdį, kuris mane žavi.“

Savita korėjiečių mąstysena ir specifiniai kultūriniai kodai, pasak jo, irgi suteikia įdomų atspalvį. Kaip bandė paaiškinti Tvirmantas, šalies gyventojų mąstymas ir elgsena yra paremti pagarba „aukštesnio rango“ žmonėms. Juo gali būti vyresnis žmogus, nepažįstamasis ar viršininkas.

„Nors daugeliui tai tapo pavaldumo ir paklusnumo kultūros dalimi, kuri pastaruoju metu susiduria su įvairiais iššūkiais, tačiau pati kultūrinio mąstymo idėja bei tai, kaip nepažįstamieji elgiasi vieni su kitais, yra pavydėtinas dalykas. Tai ypač gerai atsispindi aptarnavimo sferoje. Žinoma, naujausios technologijos, kurių Korėjoje apstu, irgi palengvina gyvenimą.“

Kultūrinio šoko istorijos herojui dar neteko patirti, nes jau atvykus į Pietų Korėją iškart viskas tapo labai artima. Pasak T. Čenkos, svarbu domėtis ir būti atviram. Net ir bendraudamas su korėjiete sužadėtine nesusidūrė su didelėmis problemomis dėl galimų skirtumų. „Nors mano mergina – ir korėjietė, nepatyrėme daug sunkumų. Ji, kaip ir aš, yra atviro požiūrio į pasaulį, nemažai keliavusi ir kultūrinius skirtumus mato ne kaip trukdį vienam kitą pažinti, o labiau kaip išskirtines savybes.“

Lietuva – tolima ir šalta

Tvirmantas studijuoja korėjiečių kalba, todėl per dvejus metus išmoko laisvai rašyti ir kalbėti. Jis teigia, kad nebuvo sunku perprasti raštą. Antra vertus, nelengva įvaldyti visus su pagarba ir gramatika susijusius niuansus. Kad tai pavyktų padaryti, reikėjo daug praktikos ir pasitikėjimo savo jėgomis.

„Man šiek tiek pravertė ir kinų kalbos pradmenys, mat dauguma korėjietiškų žodžių turi kiniškas šaknis. Vis dėlto mane labiausiai sužavėjo tai, kad korėjiečių kalba yra poetiška, elegantiška ir dviprasmė. Daugelis žodžių ir frazių turi savo specifinį kontekstą, jausmą, kurį perpratus gali aiškiau suprasti ir šalies mentalitetą.“

Kai nestudijuoja, T. Čenka moko vaikus anglų kalbos ir multikultūros, retkarčiais pavertėjauja. Jis taip pat labai pamėgo kalnus ir dažnai po juos keliauja, grožisi apylinkėmis. Norėtų imti ir gyvenimo draugę kartu, tačiau ji nelabai mėgsta tai daryti. „Tada dažniausiai tenka kviestis draugus arba merginos mamą“, – šypsosi pašnekovas.

Jis žaidžia futbolą vienoje mėgėjų komandoje, kurioje yra vienintelis užsienietis. Kai pasitaiko proga, dalyvauja įvairiose konferencijose apie Pietų ir Šiaurės Korėjos suvienijimą. Prisipažįsta, užsiima tuo, kas visada buvo prie širdies.

Paklaustas, ką korėjiečiai žino apie Lietuvą, Tvirmantas atvirai sako, kad jiems tai šalta ir tolima valstybė: „Lietuva jiems – Baltijos šalis, ir tiek. Dauguma žino, kad Lietuva yra Rytų Europoje, bet didžiųjų valstybių šešėlyje.“

Pasak T. Čenkos, korėjiečiai dažnai renkasi atostogas Senajame žemyne, juos žavi neapsakomo grožio senamiesčiai ir savita kultūra. Tačiau jų vaizduotėje Europa bent jau kaip atostogų vieta yra labiau didžiųjų Vakarų Europos valstybių mišinys nei atskirų šalių visuma.

Daug darbo valandų ir senstanti visuomenė

Pasak pašnekovo, Pietų Korėjoje darbo valandos neskaičiuojamos. Kiek viršininkas lieps, tiek jo pavaldiniai ir dirbs. Visuomenėje nuo senų laikų įsitvirtinę hierarchiniai santykiai ir kolektyvinis mąstymas yra daug svarbesni nei oficialios darbo valandos.

„Paskaičiuota, kad vidutiniškai Seulo gyventojai miega vos 5 val. per parą. Dauguma didelių kompanijų darbuotojų privalo dirbti viršvalandžius, kartais net aukodami savaitgalius. Kadangi korėjiečių kultūroje vyrauja hierarchiniai santykiai, oficialios darbo valandos netenka prasmės. Dažnai tenka dirbti tol, kol viršininkas liepia eiti namo arba kai baigi visus planuotus darbus.“

Pasak T. Čenkos, jei vertintume iš europietiškos perspektyvos, darbo sąlygos ir paklusnumo kultūra neatrodo patraukli. Kartu, nors ir kaip ten būtų, korėjiečiai dažnai skundžiasi įtampa ir neteisybe, telieka viską „suvirškinti“ ir dirbti toliau.

Pietų Korėjoje labai didelis miesto ir kaimo atotrūkis, nes po karo greitai atsikūrusi valstybė patyrė itin sparčią urbanizaciją.

„Jausmas toks, kad kaime liko gyventi žmonės, kuriuos su ta vieta sieja ypatingas ryšys. Beveik visi kaime gyvenantys žmonės verčiasi žemdirbyste. Kaimai tuštėja ir jaunimo ten ilgainiui vis sunkiau sutikti. Tą ypač galima pasakyti apie moteris. Vyrai priversti žmonų dairytis Pietryčių Azijos valstybėse.“

Vienišų žmonių skaičius dar nepasiekė kritinės ribos, tačiau visuomenė sparčiai sensta, žmonės Korėjoje tuokiasi itin vėlai ir gimstamumo rodiklis yra itin žemas.

„Korėjiečiai gatvėje sutikę šeimą su trimis vaikais puola žavėtis, nes auginti vaikus yra nepaprastai sunku dėl finansinių ir kultūrinių priežasčių. Žinoma, vienišų žmonių taip pat netrūksta. Daugėjant jų auga ir įvairių „vieno žmogaus šeimos“ prekių bei paslaugų pasiūla.“

„Nemokamų dalykų nebūna“, arba turime ko pasimokyti vieni iš kitų

Pasiteiravus, ką veiks baigęs magistrantūros studijas Pietų Korėjoje, Tvirmantas sako, kad ieškos darbo, nors planavo toliau studijuoti doktorantūrą.

„Buvau nusprendęs tęsti studijas, kol gausiu doktoranto laipsnį, bet pavargau nuo mokslų ir nusprendžiau baigęs universitetą įsidarbinti Pietų Korėjoje. Noriu tęsti gyvenimą čia. Žinoma, viską išklausius gali susidaryti įspūdis, kad ši šalis nėra pati geriausia vieta gyventi, bet man ji patinka. Turiu draugų, kurie man padeda po truputį pasijausti „savam“.“

Pasak jo, lietuviai ir korėjiečiai turi ką pasimokyti vieni iš kitų. „Pietų Korėja ekonominiu požiūriu yra itin pažengusi šalis, kuri iš šalies, gaunančios humanitarinę pagalbą, per 50 metų sugebėjo tapti humanitarinės pagalbos teikėja ir šiuo metu pagal teikiamą pagalbą nusileidžia, ko gero, tik JAV. Jų patriotiškumas, tiesos troškimas ir itin daug pastangų sukurti gerovę įprasmina korėjietišką posakį: „Nemokamų dalykų nebūna“. Prireikus korėjiečiai linkę susivienyti ir siekti tikslo kartu.“

T. Čenka žada, kad kada nors grįš į Lietuvą, kurioje gavo gyvenimo pagrindą, ir panaudodamas svetur įgytas žinias bandys padėti ir čia kurti gyventi tinkamą aplinką. Deja, dar neskuba spėlioti, kada tai įvyks.