Taip pat skaitykite: Automobiliu iki Albanijos I: nesaugusis „Via Baltica“ ir jokių problemų Lenkijoje
Tiesiog užsukame į tos vietos, kurioje ketiname gyventi, kavinę su belaidžiu internetu. Arba apsilankome turizmo informacijos centre – kartais jie taip pat turi gerų pasiūlymų. Arba tiesiog pasiklausiame žmonių.
Iš Joaninos ryte pasukome Zagorohorijos nacionalinio parko link. Čia verta ne tik aplankyti senovinius kaimus, bet ir, pasak kelionių vadovų, pamatyti giliausią tarpeklį Europoje.
Kuris, jei tikėti informacija, yra įtrauktas į „Guinnesso“ rekordų knygą. Nors, kaip įsitikinome, Prancūzijos Pietuose esantis „Gorges du Verdon“ kanjonas yra kur kas įspūdingesnis, o ir apvažiuoti jį galima automobiliu.
Pasigedome turizmo informacijos centrų
Taip pat atkreipėme dėmesį, kad bent jau šiaurinėje Graikijos dalyje trūksta informacijos keliautojams. Žinoma, mes lankomės toli gražu ne dažniausiai turistų lankomose vietose, tačiau su informacija anglu kalba čia nepersistengiama, o Joaninoje turizmo informacijos centro neradome net internetu. Matyt todėl, kad nėra.
Nors daugiau informacijos keliaujantiems čia tikrai praverstų – įdomybių šiame regione netrūksta. Iš Zagohorijos nacionalinio parko mes pasukome link vieno žinomiausio Graikijos simbolio – ant uolų esančių Meteoros vienuolynų. Jei važiuosite link šios vietos nuo Jonijos jūros pusės, rekomenduoju rinktis senąjį Joaninos-Salonikų kelią E92. Ir štai kodėl.
Kalnų keliai vairavimo malonumui
Nors šiandien antrą pagal dydį Graikijos miestą Salonikus ir Jonijos jūros pakrantę jungia tiesus greitkelis (keliose atkarpose už jį tenka susimokėti po 3-5 eurus), važiuodami senuoju keliu turėsite galimybę grožėtis puikiausiais gamtos vaizdais. O jei esate smagų važiavimą vertinantis vairuotojas, mėgausitės aukštyn į kalnus kylančia ir nuo jų besileidžiančia vingiuota trasa su pakankamai plačia ir kokybiška kelio danga.
Be to, net nusistebėjome, kad važiuodami Kataros perėja (kuri dalį metų laiko dėl sniego būna uždaryta) prasilenkėme su vos keliomis mašinomis. Tad apibendrinant galiu tik rekomenduoti keliauti šia trasa (važiuoti geriausia Rytu kryptimi nuo Joaninos link Meteoros – tuomet priešais jus atsivers puiki panorama).
Graikų vaišingumas pasitvirtino su kaupu
Sustoję papietauti pakelės užeigoje kalnuose, patyrėme kelionių vadovuose aprašomus įspūdžius. Užsisakius alaus, graikiškų salotų ir porą tirštų sriubą, šeimininkai mus pavaišino ne tik anyžinio tradicinio graikų gėrimo uozo ąsotėliu, bet ir vietiniu desertu. Ir nebandykite sakyti „ne“.
Visu pirma, atsisakydami įžeisite šeimininkus. Tačiau verta žinoti ir tai, kad „ne“ graikiškai reiškia „taip“, tad galite pakliūti į gana komišką situaciją. Na, o mes, lydimi šalia sėdinčių klientų muzikavimo liaudiškais smuikeliais ir būgneliais, išėjome puikiausiai papietavę vos už 18 eurų.
Beje, dar šiek tiek apie graikiškas kainas. Viešbutį Pargos miestelyje (kuris pilnas neformalios britų, skandinavų ir kitokios publikos „virš 40“, taip pat šeimų su vaikais, o knygynas pakrantėje aiškiai liudija, kad čia renkasi ypatinga publika) su vaizdu į jūrą užsisakėme vos už 35 eurus („Sunrise Hotel“ – labai rekomenduojame, perduokite šeimininkei Alikai kuo geriausių linkėjimų). Pagrindiniai patiekalai ant jūros kranto centre kainuoja 5-15 eurų (o užeigoje puikų gyros pitoje galima suvalgyti už 2-3 eurus), alus – 2-4 eurai, 0,5 l vyno ąsotėlis – 5 eurai. Ir tokios kainos – pačiame kurortinio miestelio centre. Pasisvečiavus Kroatijoje, tai atrodo kaip arbatpinigiai.
Per brūzgynus – iki Pelaponeso pusiasalio
Pasukę į pietinę Graikiją Pelaponeso pusiasalio link, šiek tiek nusivylėme. Žemėlapyje palei jūrą besidriekianti trasa pasirodė esantis pats paprasčiausias kelias, vingiuojantis per brūzgynais ir krūmais apaugusius laukus. Ir nors jūra buvo šalia vos už kelių šimtų metrų ar kelių kilometrų, nieko išskirtinio pasakyti apie kelią negaliu. Na, nebent tiek, kad kaip ir kitose Graikijos vietose, jis pakankamai platus ir mažai apkrautas.
Nors vaizdas galėtų būti kur kas geresnis. Prieš kelis metus Europą supurčiusi, o Graikiją sumindžiusi krizė dėl pernelyg didelių ambicijų ir nepamatuotų išlaidų paliko savo „paminklus“. Šalia senojo kelio pilna nebaigtų estakadų, į niekur vedančių naujo greitkelio atkarpų – akivaizdu, kad Graikija dar ilgai kapstysis iš šio finansinio liūno.
Vienintelis šviesos spindulėlis iki Pelaponeso pusiasalyje esančio Pylos miestelio – persikėlimas tarp Korintijos ir Patrų įlankų. Nors čia nutiestas vienas ilgiausių Europos tiltų, siūlau į pusiasalį vykti keltu. Kas pusvalandį išvykstantis keltas ne tik kainuoja du kartus pigiau (6,50 eurų), nei važiavimas tiltu, bet ir leidžia mėgautis puikiais vaizdais. Kuo mes ir pasinaudojome.
Link pietinės Pelaponeso dalies oras ir gamta ėmė keistis ir kaisti – važiavome per alyvmedžių giraites ir arbūzų laukus. Na, o kitą dieną suksime tyrinėti šio pusiasalio antikinės Graikijos istorijos.
