Taip pat skaitykite: Ką galima pamatyti keliaujant Pamario dviračių trasa
Pasiruošimas: pinigai ir pirkiniai
„Idėją apie savo kelionę brandinau nuo mokyklos laikų. Vos ją baigęs, išvykau į Airiją – užsidirbti pinigų. Įsidarbinau fabrike ir kelis metus pakavau daržoves (tai man tiko – esu vegetaras). Iš pradžių ketinau apvažiuoti visą Europą, bet greitai supratau, kad teks apsiriboti šiaurine dalimi.
Ilgai ieškojau internete, kokį dviratį pirkti, kokius drabužius pasiimti, kaip pasiruošti mantą. Įsigijau neperšlampamas kelnes, švarką, lietpaltį, kojines, palapinę, miegmaišį, kilimėlį, vandens filtrą, viryklę, puodų komplektą alpinistams, saulės bateriją. Taip pat vežiausi kompiuterį. Keliavau „Cannondale Tesoro Traveller Classic 2010 Touring Bike“ dviračiu, kuris vežė mane ir mano daiktus, sveriančius apie 50–60 kilogramų.“
Ate, gitarėle. Sveikas, nuovargi!
„Išvažiuodamas iš namų Panevėžyje negalėjau patikėti, kad pagaliau tai darau! Apsikrovęs nešuliais svirduliavau po kelią, bet per pusdienį pripratau ir toliau sekėsi vis geriau. Pirmas dvi savaites labai skaudėjo nugarą, rankas, kaklą, kiek mažiau – kojas, tik paskui važiavimas tapo malonus. Numyniau pas mamą, kuri dirba Airijoje. Ten palikau havajietišką gitarėlę, nes supratau – esu toks pavargęs, kad net nenoriu groti.
Vieną vakarą, įveikęs apie 150 kilometrų ir pravažiavęs tankiai apgyvendintus Anglijos miestus (Liverpulį, Mančesterį), vos laikiausi ant dviračio. Temo, reikėjo išvažiuoti iš miesto ir susirasti vietą nakvynei. Minutėlei praradau budrumą. Ir... rėžiausi į stovintį automobilį. Laimei, niekas nenukentėjo.
Praėjus keletui dienų atsitrenkiau į kabrioletą, stovintį prie šviesoforo.
Viskas dėl nuovargio – kartais tekdavo važiuoti labai ilgai, kol rasdavau lopinėlį palapinei pastatyti. Akys lipdavo iš nuovargio ir monotonijos. Ypač sudėtinga Anglijoje. Ten žmonės viską apsitvėrę tvoromis, kur statyti palapinę? Vėliau, jau įgudęs, didžiuosius miestus aplenkdavau. Norėjau atsiriboti nuo civilizacijos.“
Sugedo... ranka
Vieną dieną Škotijoje, kai važiavo link legendinio Lochneso ežero, Aurimas pajuto, kad jam paralyžiuoja ranką. „Dviratį rinkausi be amortizatorių, tad kūnas visą laiką purtėsi. Kairė ranka tapo tarsi guminė. Ja negalėjau atsukti net ventilio kamštelio. Susisiekiau su draugu, kurio mama medikė. Telefoninė konsultacija nieko gera nežadėjo. Pasakė, kad turiu gerti daug skysčių ir ilsėtis, nes gali grėsti insultas.
Po keturių dienų pertraukos, pasijutęs truputį geriau, tęsiau kelionę, tačiau rankos aptirpimą jaučiu iki dabar. Po šio nutikimo sumažinau kasdieninį kilometražą, stabtelėdavau dienos poilsiui.“
Žadintuvas penktą valandą ryto
„Tokioje kelionėje labai svarbu išnaudoti šviesiąją dienos dalį, todėl keldavausi jau nuo penktos valandos ryto. Pasigamindavau gerus pusryčius: kalną košės su riešutais ir džiovintais vaisiais, uogomis. Ją pagardindavau aliejumi ar viena kita daržove. Kartais viską užmerkdavau dar iš vakaro. Maistas buvo mano visos dienos „kuras“. Tada išgerdavau arbatos, susipakuodavau mantą ir ne vėliau nei 8 ryto leisdavausi į kelią. Numynęs numatytą kilometrų skaičių, vakare dairydavausi vietos palapinei. Gal tik dvi naktis miegojau kitur – sykį prisiglaudžiau pašiūrėje, kurioje radau žibalinę lempą, laužavietę, malkų ir suoliuką, jis tąnakt tapo mano lova.
O kartą nakvynę pasiūlė sutikti žmonės. Jie buvo labai svetingi, aprodė savo salą, nusivedė pas draugus į svečius, leido išsimiegoti lovoje. Bet, kas man nelabai patiko, – primygtinai įsiūlė šiek tiek pinigų.“
Kaip prasmukti į lėktuvą su dviračiu
„Norvegiją pasiekiau lėktuvu. Tai nebuvo taip paprasta, nes reikėjo kažkaip pasiimti ir dviratį. Išsistudijavęs dviračių vežimo taisykles ir pamatęs, kad jie turi būti skraidinami specialiuose krepšiuose, ėmiausi darbo. Parduotuvėje „Viskas po vieną svarą“ nusipirkau languotą plastikinį krepšį ir plėvelės, kuria apvyniojau dviratį.“
Iš Aurimo dienoraščio: „Ryanair“ darbuotoja, pamačiusi mano savaip supakuotą dviratį, papurtė galvą ir pasakė, kad jis turi būti dėžėje arba lagamine. Išsitraukęs telefoną atkišau jai prieš nosį „Ryanair“ dviračių skraidinimo reikalavimus. Parodžiau tekstą, kur rašoma, kad dviratis turi būti kartoninėje dėžėje arba krepšyje, bet koks tas krepšys, nerašoma. Pakraipiusi galvą ji pasakė, kad maniškis dviratis nėra jokiame krepšyje. Aš jai atšoviau: jis krepšyje, na, gal ne visas... bet juk suvyniotas į plastiką. Šiaip taip, labai nenorėdama, po geros valandos derybų, ji priėmė mano dviratį! Ir mes pasiekėme Norvegiją.“
Flirtas su šermuonėliu ir elniais
Aurimas mynė tolyn į šiaurę. Keliaudamas fotografavo laukinę gamtą ir gyvūnus. „Savo nuotraukoms esu labai kritiškas, bet padariau ir tikrai gerų“. Viena tokių – „Šermuonėlis“. Kažkur Norvegijoje platybėse jis pamatė šmirinėjantį keistą gyvūnėlį.
Čiupęs fotoaparatą išvydo visą šermuonėlių šeimyną ir dvi valandas „medžiojo“ gerus kadrus. „Labiausiai sužavėjo tai, kad šermuonėlis – baikštus ir tuo pačiu labai smalsus gyvūnas. Jis slėpdavosi ir vėl kišdavo savo nosytę tai iš vieno urvelio, tai iš kito. Bandydavau spėlioti, iš kur pasirodys, ten fokusuodavau objektyvą, o jis išlįsdavo visai iš kitur. Kelionėje padariau apie septynis tūkstančius nuotraukų, bet „Šermuonėlis“ – viena iš mylimiausių.“
Kitą kartą, pamatęs elnių būrį, Aurimas aplenkė juos dviračiu ir nusprendė gero kadro tykoti krūmuose. Kai elniai priartėjo prie Aurimo slėptuvės, kūnas sustingo.
„Kas dabar bus?“ Būrys raguotųjų apsupo jo krūmą. „Truputį bijojau, nes kaimenėje buvo jauniklių. Bet paskui paaiškėjo, kad jie taikūs. Pamatęs mane, arčiausiai buvęs elnias subliovė ir ėmė trauktis atbulas. Tiesa, jam nesisekė, ragai kliuvo už medelių kamienų. Aš išsigandęs nuspaudžiau fotoaparato mygtuką, tačiau šiaurinis elnias buvo per arti, kad fotoaparatas sufokusuotų vaizdą.“
Kelionė vietoj namų
Iš visų apvažiuotų šalių Aurimą labiausiai sužavėjo Norvegijos gamta: ledynai, kalnai, taigos, tundros, žvejų kaimeliai, vaizdingas Lofoteno salynas, kalnų fiordai.
Šiaurėje augmenijos mažėjo, horizontai platėjo, sutinkamų žmonių retėjo. Bet Aurimas vienatvės nejuto. Ši kelionė jam padovanojo itin smagių pažinčių.
„Kartą, ieškodamas vietos nakvynei, įsikūriau šalia prancūzų keliautojų džipo. Kartu praleidome vakarą. Jie pasakojo, jog pardavė namą, kad galėtų apkeliauti pasaulį. Ir jie buvo su dviem vaikučiais!“
Legenda apie kibirą
Prisiminęs vokietį Motėjų, Aurimas net juokiasi. „Jis – traukinių inžinierius, turėjęs gerai apmokamą darbą Vokietijoje ir Kinijoje. Bet kartą nusprendė jį mesti ir iškeliauti dviračiu.
Motėjus man įsijautęs pasakojo, kaip kelyje sutiktas žmogus jam atidavė kibirą. Koks tai praktiškas daiktas. Jį galima naudoti kaip kėdę. Ant jo galima gaminti maistą – tarnauja kaip staliukas. Jame galima išsiplauti indus ir drabužius.
Pasišildžius vandenį jame net įmanoma ir išsimaudyti, ir apsiprausti. Be to, kibiras labai tinka daiktams susidėti. Jo klausantis, atrodė, kad be kibiro daugiau nieko ir nereikia. Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojęs, kad žmogus gali taip džiaugtis kibiru.
Bet tuo istorija nesibaigia. Link šiaurinio taško važiavome kartu. Kelionėje vokiečiui atsitiko nelaimė – pametė kibiro dangtį. Baisiausiai nerimavo. Vėliau pakelėje rado kitą dangtį. Tačiau jis buvo per didelis, tad paliko gulėti. Numynus dar kelias dešimtis kilometrų pakelėje rado didesnį kibirą – bet be dangčio! Jį irgi paliko. Galiausiai nusprendė nusipirkti naują. Pakelės prekybos centre radome plastmasinių kibirų. Motėjus ilgai juos apžiurinėjo, dvejojo, bet galiausiai nusipirko. Tačiau naujuoju kibiru liko nepatenkintas...“
Šiauriausiame taške – per daug civilizacijos
Iš Aurimo dienoraščio: „Judėdamas link šiauriausios Europos vietos sutikau ir žilą barzdotą dieduką. Jis keliavo pėsčiomis nuo piečiausio Norvegijos taško iki šiauriausio. Kai jį užkalbinau, jau buvo įveikęs beveik tris tūkst. kilometrų pėsčiomis, jam buvo likę vos keturiolika! Pats šiaurinis taškas, tiesą pasakius, truputį nuvylė. Jame pastatytas didelis kompleksas restoranų, suvenyrų parduotuvėlių bei muziejus. Šalia jo – milžiniška kemperių aikštelė ir daug turistinių autobusų. Šiaurės tašką pasiekėme kartu su vokiečiu ir jo kibiru. Po to mūsų keliai išsiskyrė. Vokietis dar norėjo pažvejoti jūroje, o aš kėliausi keltu link dar nepramintų kelių.
Norėjau stabtelėti prie vieno iš didžiausio krioklio, bet buvo toks rūkas ir taip stipriai lijo, kad jo pamatyti nepavyko. Rūkas nesisklaidė. Oras negerėjo, o aš keliavau labai pavojinga atkarpa. Vingiuoto kelio plotis – vienam automobiliui. Iš vienos pusės – uolų siena, o iš kitos – skardis be jokios tvorelės. Prarajos dugno per rūką nesimatė, o kitoje skardžio pusėje girdėjosi į bedugnę garmantys kriokliai.
Ant kelio mėtėsi daug prikritusių galvos dydžio akmenų...
Paskui sugedo stabdžiai ir 100 kilometrų iki Helsinkio važiavau be jų...
Tokioje kelionėje daug ką apmąstai. Aš supratau, kad gyvenime galima padaryti bet ką, jei tikrai to nori. Bet vien noro neužtenka, reikia pastangų ir daug sunkaus darbo. Į savęs išbandymų kelionę bent kartą gyvenime turėtų leistis kiekvienas žmogus.“
– Tavo kelionė primena Džeko Kerauko „Kelyje“. Tai – kultinis kūrinys apie laisvą, nesuvaržytą, neprisirišusį prie vietos ir daiktų žmogų. Didžiausias tokio žmogaus troškimas – nevergauti daiktams ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Ar patyrei tą džiaugsmą? O gal buvai laimingas įvažiavęs į gimtąjį Panevėžį?
– Anaiptol! Labai liūdėjau. Kelionė labai greitai baigėsi. Artėdamas prie namų nesilioviau gailėtis – ir ką, jau viskas???
Taigi vėl pamažu planuoju kažką panašaus – baigęs vadybos studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete, svajoju leistis į kelionę dviračiu po Pietų Ameriką arba Kanadą. Šį kartą – bent metams.
Žurnalo „Panelė“ prenumerata - ČIA.
