Majų viešpatystės paminklai
„Hondūro avialinijų lėktuvėlis, atskraidinęs geografų grupę iš Meksikos į Gvatemalą, taip rizikingai nardė po oro duobes, kad kai kurios merginos jau nuogąstavo būsiančios palaidotos taip ir nepažintoje majų žemėje. Tačiau viskas baigėsi laimingai, nors vartydami lietuviškus pasus oro uosto tarnautojai ilgai abejojo, ar pasaulyje yra tokia valstybė“, – kelionės pradžią prisiminęs juokėsi pašnekovas.
Gvatemaliečiams Lietuva atrodo visiškai nereali, tačiau ir Gvatemala lietuviui pasirodė būtent tokia: nesuniokota ispanų konkistos, todėl egzotiška ir labai autentiška. Tiesa, didžiausiu Centrinėje Amerikoje laikomas drėgnųjų atogrąžų miškų masyvas čia buvo prarijęs legendinius majų miestus.
„Sunku patikėti, kad 60 metrų aukščio pagrindinė Tikalio piramidė, į kurios viršūnę karštą tvankią dieną vos ne vos įsikoriau, buvo atkapstyta iš po žemių, – pasakojo P.Sančiauskas. – Jo piramidės kur kas aukštesnės nei Čičen Icos Meksikoje. Didingasis Tikalis buvo atrastas palyginti neseniai, rimčiau įvertinus iš lūpų į lūpas perduodamus majų palikuonių pasakojimus apie džiunglių raizgalynėje paskendusius miestus. Pribloškiantys archeologų radiniai patvirtino, kad tai ne pasakaitės. Tikalio statinius, beje, suniokojo ne vietiniai karai ar ispanai, net ne įprasti žemės drebėjimai, o džiunglės. Tačiau lig šiol nežinoma, kodėl majai apleido savo didingą sostinę.“
Anot P. Sančiausko, majų kultūros likučius saugo tiktai šios tautos palikuonys, metisai ją laiko kaimiška ir linksta prie Vakarų. Keliautojui padarė įspūdį tradicinis majų audimo menas: spalvingi audinių raštai (jų esama daugiau kaip 300, ir kiekvienas turi savo reikšmę) jau šimtus metų perduodami iš kartos į kartą.
„Geltonos, žalios ir raudonos spalvų derinys mielas ne tik mums, majams jis irgi patinka, – prisiminė lietuvis spalvingus majų drabužius. – 40 procentų šalies gyventojų yra indėnai, 40 proc. – metisai ir vos 20 proc. – baltaodžiai. Majų tautos atstovus pažinsi iš išvaizdos: jis – nedidukas kresnas rubuilis, moteriškė – apskritaveidė spurga juodais it derva plaukais. Indėnų gausa Gvatemala ir išsiskiria iš kitų Centrinės Amerikos šalių, kuriose konkistadorų siautėjimas ir iš Afrikos atvežti vergai smarkiai pakeitė gyventojų sudėtį.“
Trapus Antigvos grožis
Geografas iš Lietuvos majų kaimelyje sužinojo tradicinį šokolado gaminimo būdą, nepakitusį per amžius, tačiau gaminio skoniu sužavėtas nebuvo.
„Ką tik išvirtas šokoladas labai kartus. Turguje ragavome ir įvairaus saldinto, jis čia labai pigus. Šiaip majų virtuvė sunkesnė nei meksikiečių (ar tik ne dėl to majai tokie apvalučiai), panaši į lietuvišką. Čia auga įvairiausi vaisiai ir daržovės, tačiau vyrauja batatai – saldžiosios bulvės. Iš jų kepami blyneliai, verdamos košės, trūko tik didžkukulių“, – juokavo P.Sančiauskas, svarstęs, kad gal meilę batatams, nereikliai ir gausiai derančiai daržovei, lemia nepriteklius.
Mat Gvatemala, nualinta diktatūrų ir kolonijinės praeities, vis dar skursta, gyventojų prieauglis čia didžiausias Lotynų Amerikoje. Tačiau žmonės nelinkę skųstis, o skurdas nebado akių. Jį slepia įstabi gamta: visur žydi gėlės, miestuose akį traukai prižiūrimi želdynai.
Ispanų užkariautojai šiame krašte nerado trokštamo aukso, tačiau paliko neįkainojamą lobį – Antigvą, buvusią kolonijos sostinę, garsėjančią įstabia architektūra.
„Ispanai įkurdino ją trijų veikiančių ugnikalnių papėdėje, ir dėl šios kaimynystės miestas nekart skaudžiai nukentėjo. Tačiau grėsmingų ugnikalnių fone nuostabios barokinės bažnyčios atrodo dar trapesnės“, – žavėjosi Antigva keliautojas, priminęs, kad žemės drebėjimai bei ugnikalnių išsiveržimai Gvatemaloje ne naujiena, dėl jų ir sostinė buvo vis kilnojama. Dabar tai Gvatemala Suidadas, įkurtas 1776 m., o Antigvą buvo netgi vengiama atstatyti. Tačiau pavojus, matyt, pamirštas, miestas ir vėl plečiasi.
Pasak P.Sančiausko, verta aplankyti ir Floresą, ilgiausiai atsispyrusį ispanų kultūros įtakai. Miestas įsikūręs vaizdingoje Piten Icos ežero saloje lyg mūsų Trakai.
Gaudynės kelyje
Šalies saugumą P.Sančiauskas įvertina žemu balu: čia siautėja pakelės plėšikai ir… beždžionės. „Nakvojome jaukiuose nameliuose džiunglių pakrašty, ir dieną mus lankė tik driežiukai. Tačiau vos saulei nusileidus ant stogų agresyvios beždžionės ėmė kelti tokias orgijas (be smurto ir kraujo neapsieita), kad naktį praleidome nesudėję bluosto“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas. Vietos policija į naktinius beždžionių siautėjimus nesikiša, tačiau kitąkart keliautojams labai pagelbėjo.
„Kartą mūsų autobusiuką tuščiame kelyje ėmė persekioti įtartinas automobilis, o pasivijęs nedviprasmiškai stengėsi nustumti į kelkraštį. Sunerimęs gidas informavo mus ir policiją, jog tai kelių plėšikai. Išsigandome ne juokais, tačiau mus nuramino, kad liksime visiškai pliki, bet gyvi: plėšikai čia nežudo užsieniečių, negrobia įkaitų, bet nurengia iki apatinių kelnių. Nepriteklius verčia rinktis žvirblį saujoje, o ne erelį danguje.
Laimei, pavyko susisiekti su policija, ši patarė pakeisti maršrutą, o netrukus sulaukėme ir jos automobilio. Policininkai nubaidė persekiotojus ir palydėjo mus iki vietos“, – baigė pasakojimą lietuvis.
Gvatemalos valdžia daug vilčių deda į turizmą ir kiek išgali rūpinasi turistų saugumu, taigi tokie incidentai, tikėtina, bus vis retesni.
