Tiesa, dažnai tokiose išvykose atsiranda vadinamųjų „siurbikų“, kurie priskrenta prie tavęs dėl baimės pasiklysti, vienišumo ar dar dėl kokios kitos fobijos. Žinoma, kartais per atsitiktinumą sutinki žmonių, su kuriais gera praleisti neplanuotas akimirkas. Bet, jei tai tampa barjeru susipažįstant su kitais kolegomis ar jauti, kad nevyksta jokia intelektualinė „chemija“ – neverta kankintis.
Nors kartais tikrai norisi kam nors įsikibti į ranką, išmoksti išsilaikyti pats. Taip buvo ir su komandiruote Milane. Kadangi pirmąją naktį turėjau nakvoti Turine, pasirinkau važiuoti traukiniu – nudžiugau, kad bet kokį norimą bilietą įsigyti tikrai lengva, tereikia nueiti į svetainę GoEuro.com ir susižiūrėti tinkamus laikus. Bilietus visą parą galima įsigyti bet kurioje stotyje, nes viskas automatizuota. Svarbiausia – prieš lipant į traukinį nepamiršti jo pažymėti, nes kitaip bilietas bus laikomas negaliojančiu.
Milano stotis įtraukė savo galybe. Ne veltui jos statybas finansavo Musolinis – didybės ir prabangos jausmo čia netrūksta. Nejučia sėduos prie staliuko lauke – norisi šį art deco šedevrą įvertinti iš šalies. Taip mano kortelė ištuštėja 12 eurų – tiek atsiėjo cappuccino ir neįmantrus sumuštinukas.
Kelionės metu vertini akimirkas ir nuo jų visuomet norisi nuplėšti kainų etiketes, bet šįkart susierzinu, kaip sugebėjau taip turistiškai užsisvajoti. Pagauta akimirkos ir pamačiusi happy hour, nueinu į šalia esančią stoties kavinukę ir už 8 eurus gaunu Aperol Spritz bei užkandžių. Kol svarstau, kaip man pasisekė, ateina suvokimas – kad per pusvalandį sugebėjau save apgauti dvigubai, bet, tiesą sakant, čia ir yra dalis Italijos žavesio. Jaučiu, kaip ji pradeda kerėti.
Iki traukinio Turino link, stengiuosi daugiau niekur nesidairyti – geriau pažiūrėkime, ką pasiūlys ši kelionė. Išsitraukiu J. Kerouaco „Kelyje“ ir po kelių stotelių jaučiu, kaip į mane įsistebeilijusi moteris. Bandau toliau tiesiog skaityti ir žavėtis kalnais pro langą, bet visos mano pastangos bevaisės. Dar kartą pakeliu akis ir išgirstu: „Matau jumyse Dievą“. Nežinau, ką mato likę keleiviai, bet Dievas apsidžiaugia, kad atėjo metas išlipti.
Naktis Turine tikra atgaiva nuo visų neteisingų pasirinkimų. Italai moka švęsti gyvenimą, o mums tai perprasti, matyt, prireiks viso gyvenimo. Jau per pusryčius ant stalo garuoja espresso, pasitinka parmigiano sūris, šiek tiek prosciutto di parma, na, gerai, ir lašelis prosecco. Bet ši šalis tikrai negaili ir pamokų.
Grįžusi į Milaną, prisėdu centrinio parko kavinukėje ir pagaliau mėgaujuosi ramybe. Mane aptarnavęs padavėjas vis randa progų prieiti. Žinoma, jis nenustemba, kad aš iš Lietuvos – juk pačios gražiausios moterys būtent iš čia! Svarstau, o jei būčiau pasakiusi kitos šalies pavadinimą? Na, nereikia būti naiviai – atsakymas aiškus.
Pamažu klausimų daugėja: kokie planai šįvakar – giriasi, kad jų kavinėje geriausi vakarėliai. O priėjus n-tąjį kartą jau nebesislapsto – tai ar gali jis mane pabučiuoti. Jei ne dabar, tai vėliau? „Tu tik nepabėk“ – jau beveik šnabžda jis man. Pasigriebiu nuo vyno švelniai apsvaigusį, bet dar išlikusį sveiką protą ir bandau suspėti į lėktuvą. Juk dar reikia spėti nuo stoties pasigauti autobusą už 5 eurus ir paleisti vėjais dar 40 minučių.
Tuo ir žavus keliavimas vienatvėje – nori ar nenori, bet pagaliau iš kokio vidinio kampučio gali išgirsti tyliai rėkiantį bent vieną atsakymą iš galybės klausimų, o kartu bent trumpam pabėgti ir nuo savęs.
