XXI amžius – vergvaldystės amžius. Remiantis praėjusių metų „Walk Free Foundation“ tyrimų duomenimis, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama per 35,5 milijonus aukų. Kasmet šis skaičius didėja. Kaip ir didėja sumos, kurias „sukuria“ nuo vergystės nukentėję žmonės.

Vien praėjusiais metais išnaudotojai užsidirbo apie 150 milijardų JAV dolerių. Deja, aukos šių pinigų nei gauna, nei mato.

Vyrų krizių centro psichologė Oksana Liutkevičienė įsitikinusi, kad vergvaldystė – šio amžiaus rykštė. Vien per kelerius metus jų centras suteikė pagalbą daugiau kaip pusšimčiui nukentėjusiųjų.

Jeigu kažkam atrodo, kad į vergijos spąstus dažniausiai patenka moterys, kurios išvežamos į užsienį ir parduodamos seksualiniam išnaudojimui, O. Liutkevičienė išsklaido abejones – daugėja vyrų, nukentėjusių nuo psichologinio ir fizinio smurto. Ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje.

Šįkart pasakojame Algirdo (tikrieji vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.) skaudžią istoriją, kaip jis susiviliojęs geresniu gyvenimu bei pinigais, iškeliavo į Angliją ir stipriai nusivylė. Buvo apgautas ne užsieniečių, o savo kraštiečių, lietuvių.

– Algirdai, kaip susiviliojote galimybe išvykti į užsienį?

– Kaip ir daugelis, norėjau užsidirbti. Sklido kalbos, kad užsienyje, ypač Didžiojoje Britanijoje, tai galima daryti ganėtinai greitai ir nesunkiai. Nutariau išbandyti laimę. Susiradau lietuvius, kurie pasiūlė padirbėti statybose, remontuojant namus ir panašiai. Surinkau žmonių komandą, su kuriais galėtume dirbti. Juokas juokais, bet vėliau paaiškės skaudi realybė, kad pas lietuvius užsienyje geriau nedirbti.

– Kas buvo žadama, kokios sąlygos keliamos?

– Stengiuosi visada užbėgti įvykiams už akių – gyvenimas ir skaudžios jo pamokos privertė visada galvoti į priekį. Aš finansiškai galbūt labai stipriai ir nenukentėjau, bet mano komanda, jie nusivylė. Buvo žadami kalnai pinigų, lengvas darbas, neva nieko sunkaus nereikės dirbti, pusdienį darbuosimės, kitą laiką galėsime dirbti kitus darbus, ilsėtis. Nieko panašaus neįvyko. Darbas buvo nupasakotas vienaip, o atvykus paaiškėjo, kad viskas bus kitaip, daug daug sunkiau.

– Kokie tai buvo darbai?

– Jie sakė, kad turėsime užsiimti namų apdaila. Atvykus paaiškėjo, kad reikės ir nešioti, ir griauti, ir t. t. Viskas susiklostė taip, kad vienas žmogus kreipėsi į mane prašydamas, kad norėtų vykti kartu dirbti. Atvykus, darbdaviai pasakė, kad jiems reikia vieno žmogaus, galinčio dirbti prie kito objekto. Jis ir pasisiūlė, o mes nieko neįtarėme.

– Neįtarėte ko?

– To, kad jis buvo visiškai išnaudotas. Darbdaviai pasakė, kad jis bus pagalbinis darbuotojas, padės tvarkyti santechniką. Na, tai mes ir galvojome: paduoti, atnešti vamzdelius, nupjauti, pragręžti ir pan. Na, tokius nesunkius darbus. Tačiau viskas buvo priešingai – žmogus visą mėnesį tiesiog „arė“. Kadangi jį nuvežė į kitą objektą ir ten apgyvendino, negalėdavome su juo daug kontaktuoti. Jis tik spėjo papasakoti, kad jaučiasi išnaudojamas ir neaišku, kiek dar tvers.

– Kuo pasireiškė tas vergavimas?

– Jis nešiojo sunkius daiktus, vamzdžius, kur įprastai juos vežioja statybinės mašinos. Jį tiesiog fiziškai išnaudojo! Kasdien jis gaudavo po 20 eurų. Už tiek turėjo ir pragyventi. Galiausiai neatlaikė spaudimo ir palūžo. Jis sukūrė istoriją, kad gimtinėje miršta jo tėvas ir jam reikia skubiai išvykti. Darbdaviai galiausiai nusileido, nuvežė į oro uostą ir jis laimingai pasiekė namus.

– Laimingai, bet neturtingai. Visų uždirbtų pinigų jis juk negavo?

– Deja, bet negavo. Per visą tą laiką, kai sunkiai dirbo, jam davė 200-300 eurų ir sakė, kad būtų patenkintas, ko čia dar nori? Žiauru.

– O Jūsų dirbanti komanda, ar viskas su mokėjimais vyko tvarkingai?

– Tarp darbdavių prasidėjo kažkokia trintis ir jutau, kad geruoju tai tikrai nesibaigs. Spjoviau į viską ir pasakiau savo komandai, kad geriau renkamės daiktus ir maunam iš čia greičiau, kol dar visiškai jie mums neprasiskolino. Pinigai visada vėluodavo. Jau buvo susikaupusi šiokia tokia skola. Tačiau, jie nusprendė, kad dirbs toliau, tad mūsų keliai taip ir išsiskyrė.

– Jūs ieškojotės kito darbo, o jie?

– Po 3 mėnesių sužinojau, kad jie grįžo į Lietuvą ir iš tų darbdavių negavo jokių pinigų. Juos apgavo!

– Daugelį vilioja didesni pinigai užsienyje. Kokios sumos buvo žadamos Jums, darbo komandai?

– Man buvo pasiūlyta 15 tūkst. eurų už 3-4 kambarių butelio įrengimą. Grubiai skaičiuojant, 60 tūkst. litų. Lietuvoje niekur tiek negaučiau, kad ir ką įrenginėčiau.

– Jus apgavo ne kokie anglai, bet lietuviai. Ar tai retenybė, ar tokie atvejai pasitaiko dažnai?

– Teko daug kartų dirbti užsienyje, bet pasikalbėjus su lietuviais, kitų tautybių žmonėmis, Anglijoje lietuviai įgiję labai nepatikimų darbdavių reputaciją. Sistema tokia – pradžioje tave prisipratina, gražiai elgiasi, moka pinigus, tačiau galiausiai labai greitai ši iliuzija baigiasi. Ateina laikotarpis „tu šiek tiek dar palauk“ ir taip diena iš dienos. Būni nepatenkintas, vėliau tau sumoka dalį sumos, jau nuotaika pasitaiso, tačiau galiausiai esi įpratinamas prie nuolatinio pinigų vėlavimo, o dažnai ir visiško jo neišmokėjimo. Tai puikiai įvaldytas psichologinis manipuliavimas.

– Tačiau pinigai turėtų būti dideli, jeigu darbdaviai turi daugybę darbuotojų, su kuriais taip elgiasi?

– Įsivaizduokite situaciją – pas darbdavį dirba 30-40 žmonių. Darbdavys sako, kad pinigų vis dar nėra, ar moka tik dalį. Žinau atvejų, kai darbdavys taip, kitų sąskaita, „sutaupo“, t. y. uždirba 10 tūkst. eurų per savaitę. Išlieka tik stipriausi. Jeigu reiškiesi, kovoji už save, reikalauji savo pinigų, o ne susitaikai, tada dar gali gauti sau teisėtai priklausančią algą, o kiti tiesiog pasiduoda ir tiek. Mano komandai, kuri liko dirbti ir nieko negavo, darbdaviai liko skolingi apie 30 tūkst. Lt.

– Nebandėte teisybės ieškoti per teisines, teisėsaugos institucijas, Darbo inspekciją?

– Nemokėjau gerai anglų kalbos, galbūt šiek tiek ir bijojau. Visgi, kai tiek laiko tavimi manipuliuoja prarandi ir pasitikėjimą savimi. Žinoma, galima samdytis advokatą, bet jeigu jo paslaugos kainuoja 3 tūkst. eurų, o neišmokėtas atlyginimas siekia 4-5 tūkst. eurų, tai kokios garantijos, kad visą sumą ir gausi? Jokių garantijų. Ne tik negausi pinigų, bet dar ir už advokato paslaugas susimokėsi. Jeigu dirbai nelegaliai, tai viskas dar sunkiau. Tuo ir naudojasi darbdaviai. Ypač lietuviai ir rusai.

– Ar tokių atvejų pasitaiko ir dabar?

– Tokių atvejų daugybė. Prieš kelias dienas man telefonu siūlė pasakiškus pinigus. Darbas Anglijoje, fermose. Supranti, kad greičiausiai tau akivaizdžiai meluoja. Pasiūlymas labai vilioja, bet protas atmeta, kad tai negali būti tiesa. O kiek naivių, galbūt galo su galu nesuduriančių, žmonių ima ir patiki? Ir būna apgauti!

– Negi visi, kurie siūlo galimybę užsidirbti, yra sukčiai ir apgavikai?

– Tikrai ne! Tačiau tie, kurie siūlo didžiules sumas pinigų, dažnai siekia apgauti. O jeigu ir nesiekia, tikrai žada išmokėti didžiules pinigų sumas už vienus ar kitus darbus, žmonės tiesiog per daug nusivylę ir dažnas nebetiki, kad tai gali būti tiesa. Ir tai nėra koks vienadienis atvejis, ar tiesiog atsitiktinumas. Daug lietuvių buvo apgauti. Tai ne kokie 20-30 žmonių, o 200-300, todėl kai kurie tiesiog ir nebevažiuoja užsidirbti į užsienį, o mieliau dirba čia, Lietuvoje, nors ir čia kartais vyksta fizinis išnaudojimas. Ypač regionuose.

– Paminėjote, kad lietuviai ir rusai linkę išnaudoti žmones. Gal tai tiesiog sutapimas, o ne tendencija?

– Mano paties, kolegų ir pažįstamų patirtys, susijusios su darbdaviais lietuviais užsienyje, labai karčios ir skaudžios. Niekada nedirbčiau pas lietuvį. Apsukrūs lietuviai užsienyje supranta, kad iš užsieniečių taip lengvai nepasipelnysi ir jie tikrai nenorės pas jį dirbti. Tai pas lietuvius dirba mūsų tautiečiai ir lenkai. Kurioziška, kad net patys lenkai ne visada eina pas lietuvius dirbti... Gandai greitai sklinda.

Lietuvių reputacija užsienyje kaip darbdavių, yra labai suprastėjusi. Nors, neneigiu, pažįstu ir daug gerų lietuvių, kurie ieško darbuotojų, sąžiningai jiems moka algas. Tačiau didžioji dauguma, bando apgauti, pasipelnyti. Įsivaizduokite – pas jus dirba 30 žmonių. Kasdien žmogui turite mokėti 200 eurų, bet pasakote, kad nėra pinigų, tai mokėsite dabar tik 100, o likusius šiek tiek vėliau. Kasdien „sutaupote“ 3 tūkst. eurų. Per savaitę jau turite „sutaupytų“ 15 tūkst. eurų. Liūdna, bet užtenka įdarbinti, tiksliau duoti darbo, nes juk sukčiai nenorės oficialiai įdarbinti darbuotojo, 30 žmonių ir iš jų krautis turtus. Deja, turtus krausis tik sukčiai, bet ne sunkiai plušantys darbuotojai.

– Kuo daugiau kalbame apie vergovės problematiką, tuo daugiau žmonių apie tai sužino. Visgi didžioji dalis apgautųjų nenori pasakoti savo istorijų, gėdijasi, nenori prisiminti. Sakykite, koks galėtų būti svarbiausias patarimas tiems, kurie susigundo didelėmis pinigų sumomis ir darbu užsienyje?

– Manau, kad kiekviena istorija šiek tiek atveria mūsų tautiečių akis ir išsklaido visokias susikurtas iliuzijas. Tą rodo ir statistika – tokio didžiulio žmonių srauto Lietuvoje, norinčio vykti į užsienį ir užsidirbti, jau nebėra. Amerikietiška, tiksliau britiška svajonė traukiasi iš mūsų susikurto vaizdinio apie geresnį gyvenimą. Patarimas turbūt tik vienas – niekada nedirbkite užsienyje nelegaliai, pasirašykite visus įdarbinimo dokumentus. Jeigu yra galimybė, keliaukite į svetimą šalį ne vienas. Ir nebūkite naivūs, kad užsienyje pinigus semte semsite. Reikės sunkiai ir daug dirbti. O gal net ir „arti“.