Apsirengiu striukę, nusirengiu, apsirengiu kitą - šiltesnę. Apsivynioju kaklą skara ir su pavydu stebiu Ignacio slepiantį ausis po lamos vilnos kepuraite. Vis juokiuosi, kai jis ją ima į visas keliones. Come on, mes gi Australijoj! Dabar juokiasi jis... Kylant į kalną skaičiukai automobilio termometre vis krito. Pradedant žygį lauke +8º. 1994 metų liepą, vienoje iš kalnuose esančių meteorologinių stočių buvo užfiksuota žemiausia temperatūra Australijoje, - 23º C.
Kosciuškos kalnas - Australijos stogas. 2228 m viršukalnė aukščiausia kengūrų karalystėj. Kalnas pūpso Kosciuškos nacionaliniame parke, esančiame 350 km nuo Sidnėjaus ir užimančiame beveik 700 000 hektarų plotą. Šis žemyno lopinėlis unikalus savo augmenija ir gyvūnija, o akis džiugina nebūdingi šaliai vaizdai.
Kalno pavadinimas kažkaip artimas dūšiai? Pasirodo, jis pakrikštytas lietuvių kilmės Lenkijos nacionalinio herojaus generolo Tado Kosciuškos garbei. Kalnuose įsikūrę Australijos slidinėjimo kurortai, taigi visi niekad nematę ar jau spėję pasiilgti sniego, žiemą gabena savo užpakalius čia. Draugai, kurie lankėsi parke, sakė - varykit, labai gražu. Atvarėm.
Kol išsikapanojom iš miegmaišių, susipakavom palapinę, nurijom kruasaną, rankas, bei skrandžius pasišildėm arbata ir užvažiavom į kalną, kur prasideda žygių trasos, buvo jau tikrai nebe ankstyvas rytas. Tenka rinktis paprastesnį, 9 km kelią į viršūnę. Sąžinė truputį sujuda, bet juk miegmaišy buvo taip šilta.
Pirmi kilometrai lengvo ėjimo taku. Saulė išlenda, pašildo ir vėl pasislepia, užleisdama vietą žvarbiam vėjui. Lamos kepuraitė perlipa ant mano ausų. Ant šlaitų baltuoja sniego lopai. Keista matyti sniegą Australijoje, tuo labiau lapkričio pabaigoje, kada vasara jau trepsi ant slenksčio. Debesys užgulę kalnus, retkarčiais tarsi erzindami prasiskleidžia ir parodo, kokį grožį slepia. Tada stabtelim, traukiam du foto aparatus, du telefonus ir „gadinam juostelę“. Kažkas viduj sukužda – ar tikrai neužtektų vienos kameros? Ne!
Prieiname upę. Žvilgsnį prikausto kitame krante maždaug trijų metrų aukščio aptrupėjusi sniego pusnis. Atrodo įspūdingai. Akys pradeda blaustis ir po akimirkos jau stovime debesyje, matydami kokį metrą takelio ir baltą sieną priešais. Pūstelėjus vėjui viskas aplinkui vėl išryškėja. Po 6 km stypsenimo stabtelime kalnų namelyje, Seaman’s Hut, kuris buvo pastatytas 1928 m dviejų žuvusių slidininkų atminimui. Mažas kambariukas, židinys ir krūva malkų. Nesam nei pavargę nei sušalę, taigi žygiuojam toliau.
Vėjas darosi šaltesnis ir stipresnis. Stumiamės į priekį, kol takas staiga dingsta. Apsidairome – balta, balta ant žemės, balta danguje, balta aplinkui. Trepsime vietoje, spręsdami, ar brendam per sniegą, rizikuodami nuklysti nuo keliuko ar kudakuodami leidžiamės atgal. Geriau įsižiūrėję pamatome įmintas pėdas, nuspręsta – judame aukštyn. Kojas statome atsargiai, nes kylame šlaitu, o paslysti ir nučiuožti ten kur... pilkšvai balta, kas panašu į debesį, nesinori.
Valio! Mes aukščiausi žmonės Australijoje! Atsistoję įsiamžinti prie paminklo viršūnėje, tvirtai įsikimbame į akmenis. Vėjas taip „stumdosi“, kad baisu, jog nusvies į ten, iš kur atėjom. Viltis pamatyti vaizdą apačioje nors sekundei visiškai išblėsta. Esame tirštame ir drėgname debesyje. Prisėdame užuovėjoje už Puntuko brolio, supietaujame atsineštus riešutų batonėlius ir pradedam kelionę atgal, nes šaltis jau pasiekė kaulus.
Tik žengus keletą žingsnių, dievulis sugalvoja pasimėtyti ledukais. Viliamės, tuoj nustos, bet krušai nė motais. Retkarčiais duoda atsikvėpti ir vėl pasipila maži ledinukai, barbėdami į nosį ir kojas. Pagaliau nurimsta, bet dabar jau mums nė motais, nes šlapi net apatiniai. Pasiekę Seaman‘s namuką, išsigręžiam kelnes, išpilam vandenį iš kuprinių ir turbūt net Sidnėjuje girdisi, kaip kalenam dantimis. Lyja. Greitos pabaigos nesimato, o ir drabužiai, limpantys prie kūno, verčia judėti pirmyn. Laša nuo nosies, laša nuo blakstienų, o mes beveik bėgte įveikinėjame likusius 6 km iki mašinos.
Vienas iš tų kartų, kai automobilio vaizdas džiugina labiau, nei bananai sovietmečiu. Išsineriame iš šlapių drabužių, raumenys pradeda atsipalaiduoti po maratono ir įtampos nuo šalčio. Sėdim, įsijungę „pečiuką“ mašinoj, šypsenos iki ausų – pasisekė, juk pamatėm visai kitokią Australiją. Draugai sakė, varykit - gražu. Teks atvaryti dar kartą grožio pamatyt.
