Nors praktika rodo, jog politinio elito pokyčiai trečiojo pasaulio valstybėse dažniausiai nereiškia jokių realių permainų.
Žinoma, kaip šalutinis veikėjas Afrika prisimenama Jungtinių Tautų rengiamose Tūkstantmečio konferencijose ar galingųjų valstybių užsienio politikos gairėse bei apžvalgose. Pastarųjų mėnesių neramumai Pietuose neabejotinai patraukė Vakarų visuomenių dėmesį, tačiau ar ilgam? Kiek mums iš tiesų rūpi Afrika ir jos problemos, o ne bandymai stabdyti Afrikos problemų „migravimą“ Šiaurės pusėn? Kiek efektyviai Afrikai padedama spręsti jos problemas ir pačiai užsitikrinti pozityvias vystymosi perspektyvas?
Afrika neabejotinai išsiskiria iš kitų pasaulio žemynų. Afrika, žinoma kaip žmonijos lopšys, o vėliau tapusi Europos imperializmo įkaite, iki šiol yra „užgulta“ istorinių aplinkybių naštos.
Besitęsiantys etniniai konfliktai bei vidiniai neramumai ar netgi Afrikos šalių tarpusavio karai yra Afrikos dalybų, kurias XIX a. vykdė didžiosios valstybės, padariniai. Ne paslaptis ir tai, kad Šaltojo karo metu nemaža dalis išsivysčiusių šalių konfliktų buvo perkelta į Afrikos žemyną - tai irgi sutrukdė Afrikos šalims sukurti iš tikrųjų veikiančias valstybes.
Ir nors dažniausiai visi šie veiksniai laikomi saugumo problemomis, tačiau, kaip gerai yra pastebėjusi mokslininkė Nicole Ball, jos glaudžiai susijusios ir susipynusios su ekonominėmis, ypač trečiosiose šalyse.
Paradoksalu, kad žemynas, šiandien siejamas su nedideliu ekonominiu augimu, aukštais mirtingumo, ligų bei skurdo rodikliais, šeštojo dešimtmečio pradžioje pagal daugelį makroekonominių požymių (remiantis Pasaulio Banko duomenimis) lenkė Lotynų Ameriką, Pietų Aziją bei kitus besivystančius regionus. Priešingai nei Azija ar Lotynų Amerika, kur gerovė santykinai kilo Šaltojo karo metu ir po jo, bendrasis Afrikos BVP nuo žemyno dekolonizacijos pradžios iki dešimtojo dešimtmečio pradžios nusmuko penkiskart.
Į klausimą „kodėl?“ galimas ne vienas atsakymo variantas. Afrika, skirtingai nei Azija ar Lotynų Amerika, minėtuoju laikotarpiu nesulaukė tiesioginių užsienio investicijų. Žemynas negavo postūmio tvariai plėtrai.
Taip pat Vakarų įsivaizdavimas, kad jų teikiama parama Afrikai yra geriausia išeitis, lėmė, kad iki šiol klaidinga paramos politika ne skatina, bet ardo galimus savarankiškos raidos pamatus. Iškreipta prekybos politika irgi nepagerino tolimesnio Afrikos vystymosi galimybių.
Tačiau neabejotinai labiausiai pakenkė didžiųjų šalių tarpusavio konfliktų perkėlimas į mažiausiai išsivysčiusį regioną Šaltojo karo metu. Ką tik paskelbusios nepriklausomybę šalys tapo Rytų ir Vakarų karinių konfliktų įkaitėmis visomis prasmėmis – dėl to demokratizacijos, ekonominio vystymosi ir kiti visuomenės bei valstybės raidos procesai buvo ilgam sustoję ar merdėjo. Akivaizdu, kad dėl to nemažą dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir išsivysčiusios valstybės.
Atlikti tyrimai rodo, kad vidaus politika turi labai nedaug įtakos vystymuisi, jei nusistovėję šalių tarpusavio santykiai yra asimetriški. Paprastai kalbant, dažnas įvaizdis, kad pakeitus diktatūras demokratinėmis sistemomis Afrikos valstybės pasiektų aukštesnius ekonomikos augimo rodiklius, neturi pagrindo. Žinoma, valstybių, kurioms tenka spręsti daugybę vidinių konfliktų, ateities vystymosi galimybės ribotos, tačiau, net ir išsprendus vidaus problemas, Afrikos vystymosi perspektyvos miglotos. Tarp Afrikos valstybių ir kitų žemynų susiklostę santykiai – Pietų priklausomybė nuo Šiaurės – yra tiesiog kitoks kolonializmo variantas, kurį dažnai bandoma „užglaistyti“ Vakarų teikiama parama.
Pasaulio pagalba Afrikai – užburtas vystymosi ratas?
Akivaizdu, kad prie daugelio Afrikos problemų, tokių kaip pasaulinio atšilimo keliamas dykumėjimas ir jo pasekmės, nemažai prisideda išsivysčiusios šalys. Būtent išsivysčiusios valstybės Afrikai ir skiria daugiausia paramos. Tiesioginė humanitarinė pagalba bei Jungtinių Tautų Tūkstantmečio programa, kuria siekiama mažinti skurdą, mirtingumą, ligų, tokių kaip AIDS ir maliarija, plitimą, tik iš dalies padeda Afrikos valstybėms vystytis.
Viena vertus, teikiama parama yra vienintelis būdas Afrikai kovoti su problemomis, kurioms įveikti ji pati neturi nei išteklių, nei technologijų. Ši parama taip pat padeda užtikrinti politinį stabilumą. Kita vertus, dėl aukšto korupcijos lygio dažniausiai tik maža gyventojų dalis pajunta paramos naudą ir galiausiai mažėja realus paramos įsisavinimas bei didėja korupcija.
Netiesioginė „parama“ - tokia kaip preferenciniai prekybos susitarimai, ypač Europos Sąjungos, - laikoma svarbia pagalba Afrikos valstybių ekonominei plėtrai. Tačiau iš tiesų tai yra ne kas kita kaip išsivysčiusių valstybių poreikių patenkinimas, o ne pagrindas tvariam Afrikos vystymuisi.
Priešingai, pavyzdžiui, Europos Sąjungos pasirašyti prekybiniai susitarimai su labiausiai atsilikusiomis valstybėmis pasaulyje daro jas dar labiau priklausomas nuo ES ir nuo monokultūrų ar naudingųjų išteklių eksporto į Vakarus. Geriausias paskutinių metų pavyzdys galėtų būti kakava ir nuo jos eksporto priklausančių šalių padėtis. Dramblio Kaulo Krantą, Ganą ir Nigeriją - vienas didžiausių kakavos pupelių augintojų pasaulyje – stipriai paveikė kakavos rinkos tendencijos; dėl klimato ir taršos prastėja ir Afrikos pupelių kokybė. Tokia priklausomybė įkalina Afriką užburtame rate ir nesuteikia gerų perspektyvų vystymuisi ateityje.
Tiesa, Europos Sąjungos sutartys su menkiausiai išsivysčiusiomis šalimis yra tik lašas jūroje. Išsivysčiusių šalių nesugebėjimas priimti etiškų sprendimų mažiau išsivysčiusių atžvilgiu yra gana sena praktika, kuri tik dar labiau didina atotrūkį tarp Šiaurės ir Pietų.
Dešimtmetį besitęsiančios Pasaulio Prekybos Organizacijos Dohos vystymosi derybos (greičiausiai jas reiktų vadinti žlugusiomis) – geriausias pavyzdys, jog Šiaurei Pietų, taip pat ir Afrikos, vystymasis rūpi mažiausiai. Vertybės lieka popieriuje, kai tenka rinktis - sąžininga prekyba bei mažėjantis pačių ekonomikos galiūnių augimas ar esamos savos gerovės ir donorų įvaizdžio išlaikymas bei besitęsianti Pietų priklausomybė nuo Šiaurės, užkertanti kelią tvariai plėtrai.
Afrikai neabejotinai reikia tiek donorų finansinės, tiek technologinės, tiek humanitarinės pagalbos, tačiau be prekybos liberalizavimo ir lygiaverčių sąlygų Afrikos valstybės neturi ir neturės galimybių pačios užsitikrinti savo gerovės ir vystymosi.
Galiausiai į gatves išeinantys vakariečiai turėtų protestuoti ne tik prieš kurioje nors iš Afrikos valstybių besitęsiantį smurtą ar konfliktus, bet ir prieš jų pačių vyriausybių Afrikos atžvilgiu vykdomą politiką. Deja, retas europietis ar amerikietis susimąsto, kad nemaža jo gyvenimo gerovės dalis yra Afrikos išnaudojimo prekybos susitarimais rezultatas bei priežastis tolesniam „Juodojo“ žemyno atsilikimui ir priklausomybei nuo „geranoriškų“ Vakarų.
*******
Šis straipsnis - iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką“, skirto „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyks gegužės 18-22 d. Vilniuje. Daugiau: afrikosdienos.lt. „Afrikos dienos“ – tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas - supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja.
