aA
Dar būdamas 12 metų perskaičiau žymaus norvegų keliautojo, antropologo Tūro Hejerdalo knygą apie Kon Tikio ekspediciją, kur 1947 m. šešių žmonių įgula mediniu plaustu perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Pietų Amerikos iki Polinezijos salų. Plaustas baigė kelionę suduždamas mažoje Polinezijos salų atole - Raroia.
© S.Norkevičiaus nuotr.

Vėliau vienas iš šios ekspedicijos dalyvių - Bengtas Danielsonas (žymus švedų etnografas) lankėsi tris kartus Rarojos (Raroia) saloje ir savo įspūdžius aprašė knygoje „Laimingoji sala“. Knygoje autorius aprašė tenykščių gyvenimą be streso, esant stipriems giminystės ryšiams, kur tarpusavio santykiai su kitais žmonėmis pagrįsti draugiškumu, išlaikyta dvasinė pusiausvyra su juos supančia gamta.

Tai paskatino mane domėtis tolima Polinezijos kultūra, gamta, istorija ir daviau sau pažadą, kad vieną dieną privalau Rarojos salą pamatyti savo akimis bei patikrinti, kaip ši sala ir jos gyventojai pasikeitė per pastaruosius 50 metų.

Dėl didelio atstumo (nuo Lietuvos iki Polinezijos atstumas 24 000 km) - tai pavyko padaryti tik po 25 metų (t.y. 2015 m. nužengiau nuo laivo denio ant šios salos žemės).

Kelionė nuo Vilniaus iki atokios Rarojos salos

Tad š .m. sausio 2 d. išsiruošiau į Prancūzų Polineziją (daugelis Polinezijos salų priklauso Prancūzijos užjūrio teritorijai). Skrydžio maršrutas į vieną pusę driekėsi 24 000 km (Vilnius - Varšuva - Paryžius - Los Andželas - Taitis). Kelionės trukmė iki Taičio - dvi paros, vien tik lėktuvuose praleista virš 25 valandų, kad pasiekčiau didžiausią Polinezijos salą Taitį su vietine sostine Papeetė. Didelis pliusas keliaujant į Prancūzų Polineziją yra tai, kad dėl datos keitimo linijos atskrendama „į vakar dieną”, taip „sutaupoma” visa diena.

Nusileidus aviakompanijos Air Tahiti Nui lėktuvui Taityje ieškojau kelių, kaip patekti į atokią Rarojos salą. Priimtiniausias būdas - plaukti krovininiu laivu. Taip ir padariau - išplaukiau iš Taičio į Raroją. Laivas vadinosi Kura Ora II . Tai 63 metrų ilgio ir 1100 tonų talpos krovininis laivas. Denyje mane pasitiko dar 7 keleiviai (vietiniai polineziečiai, kurie plaukė į savo gimtas salas).

Didžiam mano nustebimui, keleiviams miegamų vietų ar kajučių laive nebuvo. Teko įsikurti ant denio po atviru dangumi ir miegoti ant grindų. Jausmas tikrai ne koks, nes laivą visos kelionės metu labai siūbavo ir reikėjo žiūrėti, kad neiškristum už borto į vandenyną.

Kelionė laivu iki Rarojos truko 5 dienas, aplankant tokias salas kaip Anna, Faaite, Katiu, Makemo, Taenga. Kol laivo įgula iškraudavo prekes tose salose (tai užtrukdavo nuo 3 iki 5 valandų), išlipdavau į krantą, kad apžiūrėčiau kaimelius, pabendraučiau su žmonėmis.

Rarojos (Raroia) salos atolas

Pagaliau atvykau į savo svajonių salą. Mane pasitiko B. Danielsono dukters giminaičiai. Dar būdamas Lietuvoje, susiradau B. Danielsono įdukrą - Marie, kuri ir padėjo man įsikurti Rarojos saloje.

Trumpai apie Rarojos salos atolą - tai koralinės kilmės salos,kurios išsidėsčiusios apskritimu. Viduryje telkšo lagūna (didelis vandens telkinys, kurio ilgis ~ 50 km, o plotis iki 15 km.), o aplink visas salas juosia Ramusis vandenynas. Salų ilgis nuo 100 metrų iki 3 kilometrų, plotis nuo 100 m. iki 600 metrų. Aukščiausia salos vieta tik 4 metrai.

Rarojoje gyvena apie 200 gyventojų. Viešbučių, motelių ar svečių namų nėra. Turistai šioje saloje beveik nesilanko, nebent užklysta pavienės jachtos. Norint gyventi tam tikrą laiką šioje saloje būtina iš anksto susirasti žmones, kurie sutiktų tave priimti, suteiktų nakvynę. Taip pat būtina atsivežti būtiniausių daiktų ir maisto, nes salos gyventojai yra neturtingi bei galimybės pietauti kavinėse ar kitokio pobūdžio maitinimo įstaigose nėra. Saloje veikia tik viena parduotuvė, kurioje būtų galima rasti tik būtiniausių konservuotų maisto produktų.

Pagrindinė gyventojų veikla - žvejyba, perlų auginimas, kopros (tai džiovinti kokoso riešutų branduoliai) rinkimas bei administracinis darbas seniūnijoje, vietiniame pašte, mažame oro uoste, komunalinių paslaugų bendrovėje, pagrindinių klasių mokykloje bei vietinėje parduotuvėje. Saloje yra dvi pagrindinės gatvės, kurių ilgis iki 800 metrų.

Mėgstamiausias transportas - triračiai dviračiai su prikabintais krepšeliais susidėti smulkiems daiktams. Taip pat teko matyti 5 automobilius.

Žmonių gatvėse nedaug, didesnis susibūrimas jaučiasi rytais nuo 7 val. iki 11 val., kada gyventojai turi visokių reikalų seniūnijoje, vaikai eina į mokyklą bei sekmadienį po pamaldų. Kadangi gyvenau vietinėje šeimoje, tai leido iš arčiau susipažinti su Rarojos salos gyventojų džiaugsmais ir vargais iš arčiau. Tad trumpai aprašysiu, ką pamačiau ir patyriau šioje nuošalioje Ramiojo vandenyno saloje.

Žmonės ir jų kultūra

Gyvendami atokiau nuo Vakarų civilizacijos sklidimo kelių, rarojiečiai išlaikė savitumą ir vientisumą. Čia nėra jokių politinių, religinių ar tautinių nesutarimų. Rarojiečiai tebėra harmoningi žmonės, gyvenantys vieningame kolektyve, kuriame kiekvienas yra geras žvejys, ūkio darbų meistras ar darbininkas. Savo vaikus augina ir auklėja taip, kaip kiekviena šeima supranta teisingai daranti.

Galima pasveikinti Prancūzijos vidaus politiką, kuri stengiasi kuo mažiau kištis ir nurodinėti kaip gyventi bendruomenės ar šeimos viduje. Gyvenimo taisyklės yra gan paprastos ir aiškios - gyvenk kaip nori, auklėk savo vaikus kaip tu supranti geriausia, bet nekenk savo veiksmais aplinkiniams. Tad nieko nuostabaus, kad žmonės atsipalaidavę, valdžios institucijų darbą jie supranta tik kaip pagalbą nelaimės atveju, bet ne kaip kokį prievaizdą, kuris kontroliuotų visas rarojiečių gyvenimo sritis. Mero darbą vertina ne kaip prestižinę pareigybę, bet kaip prievolę bei atsidavimą savo salos gyventojams.

Svarbiausi žmonės Rarojoje - tai salos meras, su kuriuo neteko susitikti, nes tuo metu sirgo ir buvo išvykęs į Taitį gydytis. Antras pagal populiarumą - mokyklos direktorius, kuris pagal tautybę yra grynakraujis prancūzas ir dar 1995 m. atvyko į Raroją mokytojauti ketveriems metams, bet taip ir pasiliko saloje.

Policininkas, kuris yra gerbiamas kaip pareigūnas, bet daugelis rarojiečiu jį laiko savu vaikinu, nes vienaip ar kitaip susijęs giminystės ryšiais su daugeliu salos gyventojų. Mokyklos mokytoja - prancūzė, kuri yra pasirašiusi darbo sutartį ketveriems metams. Parduotuvės savininkas Žeraras (Gerard), kurį salos gyventojai mėgsta, nes duoda įsigyti prekių, už kurias nereikia iš karto atsiskaityti bei viena linksma pagyvenusi poniutė, kuri yra didelė salos visuomenininkė, organizuoja įvairias šventes, suburia bendruomenę įvairiais klausimais.

Vieną dieną sutikau europietiškos išvaizdos keturiasdešimtmečių porą. Labai nustebau juos pamatęs, nes jau buvau pažinojęs beveik visus salos gyventojus, o čia dar ne polinieziečiai. Ši pora man papasakojo savo istoriją, kaip atsidūrė Rarojos saloje ir ką čia veikia.

Pasirodo, prieš 14 metų abu turėjo darbus Prancūzijoje, buvo jauni ir veržlūs, tik prieš keletą metų baigę mokslus. Ir vieną dieną suprato, kad europietiškas gyvenimo būdas ne jiems. Ilgai nesvarstę iš viso pasaulio kampelių išsirinko Polineziją. Pradžioje bandė pagyventi vienoje iš Polinezijos salų, vėliau kitoje, bet ramybę ir harmoniją rado tik Rarojos saloje.

Atvykusi į Raroją, ši pora nuėjo pas salos merą ir išdėstė savo planą, kad jie nori čia pasilikti gyventi, pinigų turi tik pasistatyti namą, tad paprašė, kad salos bendruomenė išskirtų jiems nemokamai žemės sklypą. Buvo priimtas sprendimas, kad jauna prancūzų pora gali gyventi Rarojoje, vienoje iš mažų salelių, esančių aplink pagrindinį kaimą.

Pagrindinė jų veikla - fotografuoja ir filmuoja povandeninį pasaulį ir nuotraukas bei filmus siunčia įvairiems žurnalams, laikraščiams, TV laidoms. Taip pat gyvenimui prisiduria darydami įvairią bižuteriją (auskarai, apyrankės, kaklo papuošalai) iš vietinių natūralių medžiagų ir visa tai siunčia vienam suvenyrų prekybininkui į Taitį.

Tiesa, daugelis europiečių dar turi stereotipą, kad tokiose salose kaip Raroja gyvena laukiniai žmonės iš palmių lapų suręstose trobelėse, nesuprantantys, kas vyksta pasaulyje, valgantys tik tai, kas duodama iš gamtos ir pan.

O yra visiškai kitaip - daugelis namų yra europietiško stiliaus, mūriniai su didelėmis terasomis; kiekviena šeima turi palydovinę televiziją, veikia mobilus ryšys, turi kompiuterius. Puikiai susigaudo politikos ir ekonomikos naujienose, kai kurie gyventojai baigė mokslus užsienio universitetuose ar koledžuose.

Savo gyvenimo būdą išsaugojo dėka to, kad tiek valdžios, tiek paprastų žmonių sąmonėje giliai įsišaknijęs yra glaudus giminystės ryšys, savo nuomonę ar požiūrį neprimeta kitiems gyventojams, taisyklės (bet ne draudimai) kuriamos tik tam, kad būtų palengvinta kiekvienos šeimos buitis, bet nesuvaržant nusistovėjusių papročių ar esamos laisvės.

Tai tikrai labai žavi ir kelia pagarbą vyriausybinėms institucijoms. Kad ir vienas pavyzdžių - daugelis salos gyventojų valgo šunis. Jie valgo šiuos padarus ne tam, kad yra alkani, bet tai viena iš jų paveldo dalių. Šunieną valgė jų protėviai, seneliai, tėvai, tad daugelis salos gyventojų nesuprastų, jeigu kokia gyvūnų apsaugos organizacija pareikštų, kad būtina tai nutraukti. Tas pats su laukiniais paukščiais - nors formaliai visi paukščiai Polinezijoje yra saugomi įstatymu, bet valdžia suprasdama ir gerbdama vietinių gyventojų papročius atlaidžiai žiūri į šių paukščių medžioklę.

Saulius Norkevičius

Bus tęsinys

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Britiškas giesmų vakaras jau 12 metų minimas ir Lietuvoje

Kalėdos bene pačios laukiamiausios metų šventės, dažnai lydimos tikro darbų maratono ir...

Lietuviai įvardijo geriausius miestus poilsiui: pirmose vietose – ne pajūrio kurortai (23)

Lietuviai po savo šalį keliauja vidutiniškai 4 kartus per metus ir bent su viena nakvyne. Vienai...

Dykumų kraštą aplankęs lietuvis: už dangoraižių miestuose gyvena kone pirmykštės gentys (8)

„Pietinėje ar Centrinėje Namibijoje galime pamatyti labai panašaus į mūsų gyvenimo būdo, yra...

Lietuviai nuo Kalėdų karštinės ir gaminimo maratono bėga svetur (27)

„Yra žmonių stipriau įsikibusių į šventines tradicijas, jiems norisi šieno po staltiese ar...

Lietuvos turizmo „oskarai“: paskelbtas nominantų sąrašas

 (9)

Šiandien pradedamas balsavimas internetu tradiciškai renkant Turizmo sėkmingiausius 2018....

Top naujienos

Rajono mokykloje dirbanti mokytoja atvira: ne vienas mokinys savo vietą mato užsienio braškių lysvėje (14)

1000 – tokių skaičių mokinių dar pamena mokykloje mačiusi Lazdijų Motiejaus Gustaičio...

Ultimatumas Lietuvai: nesusipratimų virtinė ir keistos pasekmės sugriovė seną mitą (251)

Šimtmečius gyveno kaip vyras su žmona. Buvo visko – ir barnių, ir susitaikymų. Tačiau staiga...

Snygis baigėsi, vairuotojų problemos ne – automobiliu geriau niekur nevažiuoti (118)

Vilniaus vairuotojams prieššventinė savaitė, panašu, taps rimtu išbandymu nervams. Antradienį...

Karolinos Liukaitytės vyras susidūrė su rimtais nemalonumais: verslininkas nuteistas dėl milijoninės aferos (9)

Antradienį Generalinė prokuratūra paviešino informaciją apie laisvės atėmimo bausmę, kuri...

Seimo narys Robertas Šarknickas – Santaros klinikose (50)

Seimo narys Robertas Šarknickas pirmadienio vakarą atsidūrė Vilniaus universitetinės...

Iš visos Lietuvos atvažiuoja apžiūrėti vilkaviškiečių šeimos papuošto namo: antro tokio tikrai nėra (69)

Galima pamanyti, kad šiuose namuose įsikūręs pats Kalėdų senelis. DELFI redakciją pasiekė...

Tautvydas Marčiulaitis. Populiarieji mitai apie krizę (22)

Krizės komisijai pradedant teikti pusiau oficialias išvadas apie krizę ir būtinąjį privataus...

Gražiausios eglutės rinkimai: parodykite visiems savo namų ir miesto puošmeną fotografuok, siųsk ir balsuok (5)

Nors daugelis aptarinėja tik šalies miestų Kalėdų egles, kiekvienas Lietuvos gyventojas taip...

Smulkieji išnaudos švenčių progą: didieji tinklai daug užsidirbo, gali nebedirbti (12)

Didiesiems prekybos centrams paskelbus apie nedarbą per Kalėdas, mažieji, netinkliniai prekybos...