– Edita, papasakokite kokiomis praktikomis užsiimate ir kaip jūsų veikla susijusi su Tailandu.
– Aš esu sertifikuota Dao praktikų instruktorė bei turiu sveikatos mokslų magistrą – užsiimu kinų qigong praktikomis ir apjungiu senąsias žinias iš kinų integralinės jogos kartu su šiuolaikiniu holistinės medicinos mokslu. Mano pagrindinis fokusas – dubens dugno sveikata bei su tuo glaudžiai susijusios iš senovės Kinijos atėjusios dvasinio tobulėjimo praktikos.
Mano mokytojas meistras Mantekas Čija – kinas, gyvenantis šiauriniame Tailande, Čiangmajuje (Chiang Mai). Aš jau daug metų pas jį važinėju tobulintis. Kasmet skrendu pas šį meistrą semtis žinių tam, kad galėčiau skleisti profesionalesnes žinias Lietuvoje vesdama stovyklas, mokymus, nuotolinius užsiėmimus. Mane labai džiugina emocinis pokytis, kurį matau moterų, dalyvaujančių mano stovyklose, akyse.
Organizuoju dviejų tipų stovyklas: Tao meilės stovyklas apie darbą su seksualine energija, dubens dugno sveikatą bei sąmoningo badavimo stovyklas, kurios yra orientuotos į detoksikaciją ir dvasinį tobulėjimą.
Kuo švaresnis mūsų kūnas, kuo mažiau toksinų, tuo geriau galime jausti energijos judėjimą kūne, kas ir yra kinų qigong praktikų pagrindas. Visa tai yra pagrįsta mokslu – daugiau nei 4 tūkst. mokslinių tyrimų įrodo, kad šios energetinės praktikos, kurios iš šalies atrodo kaip mankštos, turi tiesioginį poveikį mūsų sveikatos gerinimui.
– Tailandas turi išties reikšmingą vaidmenį jūsų dvasinių praktikų kelyje ir išsilavinime. Ar taip ir atsidūrėte kadaise Tailande – keliavote pas Manteką Čiją?
– Mano pati pirma kelionė į Tailandą vyko labai tikslingai – mokytis pas meistrą Manteką Čiją. Ko gero, 90 proc. mano visų apsilankymų Tailande buvo labai lokalūs – apsistoju Čiangmajuje, kur reziduoja meistras.
Yra tekę ir daugiau pakeliauti, pabuvoti salose, bet mums su vyru labiausiai patinka Čiangmajus ir jo klimatas. Mes visada skrendame ten sausio–vasario mėnesiais. Tuo metu maloniai jaučiasi tailandietiška žiema, Šiaurės Tailande dalis lapų būna jau nukritę. Stengiamės išvykti iki kovo pradžios, kai pradedame justi, kad artėja karščiai.
Mes nesame iš tų, kurie važiuoja į Tailandą dėl jūros, salų ir pramogų. Šiauriniame Tailande fokusas visiškai kitoks. Kai kiti išgirsta, kad praleidai Tailande mėnesį ar du, visi prilygina tai atostogoms paplūdimyje, nors mums jūra būna už 700 km ir mes tikrai neatostogaujame.
Nuo ryto iki vakaro leidžiame laiką praktikose. Į Lietuvą grįžtu pavargusi ir tuomet tikiuosi bent kelias savaites nieko neveikti, jog atsigaučiau nuo to gerojo krūvio. Mankštos ir meditacijos, iš vienos pusės, atpalaiduoja, bet iš kitos – tai nuolatinis fokusas, negatyvių emocijų paleidinėjimas iš kūno, darbas su savimi.
– Kokiose Tailando vietovėse jums teko apsilankyti ir kas paliko didžiausią įspūdį?
– Esame turėję kelias keliones į salas, tačiau mano vyrą sunku prikalbinti į jas keliauti dėl karščio.
Vis dėlto man patiko Koh Kood sala – ten buvo pakankamai švaru, mažai žmonių. Buvome apsistoję viešbutyje, pasiekiamame tik su valtimi, tad jautėmės tarsi atskirti nuo viso pasaulio. Man patiko tas izoliuotas savaitėlės gyvenimas, jūra, smėlis, ramūs pasivaikščiojimai.
Dar esame buvę Phi Phi salose, kurios, deja, tokio gero įspūdžio nepaliko, nes ten buvo labai daug žmonių, neturėjome galimybės apsistoti kažkur tolėliau nuo pagrindinės gyvenvietės, naktimis girdėjosi muzika, buvo pernelyg karšta, be kondicionieriaus nepamiegosi.
Phi Phi lankėmės vasario antroje pusėje, o Koh Kood sausio pradžioje ir ten klimato atžvilgiu buvo gana komfortabilu. Vis tik mums smagiau yra vėsesnis oras, tad Šiaurinis Tailandas yra kur kas artimesnis.
Kai keliavome į Koh Kood, nusprendėme pakeliui apsilankyti ir senojoje Tailando sostinėje Sukhothai, kuri yra pusiaukelėje tarp Čiangmajaus bei Bankoko. Sukhothai veikia nedidelis oro uostas, kurį galima pasiekti vietiniu skrydžiu iš Bankoko. Šis istorinis miestas ir jo šventyklos paliko labai gerą įspūdį.
Aš manau, kad žemyninis Tailandas tikrai vertas dėmesio dėl savo šventyklų, nuošalių vietų, jaukios atmosferos. Nesu didelių miestų gerbėja – iki šiol nesu buvusi Bankoke ir nežinau, ar norėčiau ten apsilankyti. Traktuoju tai kaip skruzdėlyną: daugybė žmonių, nėra oro, jaučiasi išmetamosios dujos, kurių prisikvėpuoji važinėdamas čia įprastais belangiais taksi ir tuktukais.
Pats Čiangmajaus miestas manęs taip pat labai nežavi, bet aplink jį yra daug įspūdingų vietovių. Pavyzdžiui, šiek tiek pavažiavus į šiaurę nuo miesto, galima aplankyti Čiangdao (Chiang Dao) olas su įrengtomis šventyklėlėmis, į kurias veda olose iškasti tuneliai. Tokiose vietose galima įsivaizduoti, kaip senais laikais Kinijos ar Šiaurės Tailando teritorijoje medituodavo Dao vienuoliai.
Patiko ir Doi Inthanon nacionalinis parkas su kalnais bei karalių šventyklomis. Labiausiai sužavėjo ekskursijos ir pasivaikščiojimai po džiungles ryto metu. Tas rūkas, dideliais raudonais žiedais aplipę rododendrai… Paliko didelį įspūdį!
Kai turistai renkasi didžiuosius miestus ar kurortus, jie nespėja pamatyti tokių Tailando gamtos turtų ir stebuklų.
– Ką patartumėte pirmą kartą vykstantiems į Čiangmajaus kraštą?
– Kadangi dabar viskas skaitmenizuota, keliaudama po Čiangmajų ar šiek tiek toliau, aš rekomenduoju naudotis programėlėmis transporto užsakymui, o ne imti tuktuką tiesiai iš gatvės. Programėlėse galima lengvai, draugiškomis kainomis užsisakyti pavežėjimą automobiliu. Su atvirais tuktukais gal ir smagu pavažiuoti vieną kitą kilometrą, bet keliaudamas prisiryji išmetamųjų dujų.
Kartą mums teko važiuoti tuktuku apie 40 minučių — išties jautiesi nestabiliai lėkdamas autostrada su dviračiu ant trijų ratų.
Čiangmajuje labiausiai dėmesio vertos šventyklos. Man taip pat patinka nuvažiuoti į naktinį turgų, kur galima ne tik pavalgyti, bet ir rasti tokių tailandietiškų drabužių, kaip mano mėgstamos sijonkelnės. Be to, naktinėse turgavietėse dažnai groja gyva muzika, čia galima nueiti pasiklausyti ir kokybiškos alternatyvios muzikos.
Mes atradome barą, kur kiekvieną vakarą vyksta klasikinio roko koncertai. Perdainuojamos įvairios dainos: Bon Jovi, Aerosmith, Metallica, AC/DC, Queen. Labai smagiai susiklauso, juolab, kad muzika tikrai gerai atliekama. Kai dainuoja, atrodo, jog atlikėjai puikiai kalba angliškai. O kai bandai užkalbinti, pasirodo, kad dainuoti gali, bet kalbant sunkoka sudėlioti žodžius.
Nors iš principo Tailande nesusidūrėme su kalbos barjeru – angliškai galima susikalbėti visur, kur nuvyktum – net ir kaimuose ar salose. Blogiausiu atveju, susikalbi ženklais, o kainas parodo su skaičiuotuvu. Palyginimui, keliaudami Ispanijoje, n kartų susidūrėme su aptarnavimo sektoriuje dirbančiųjų negebėjimu susikalbėti, net ir turistinėse vietose. Tuo metu Tailande šios problemos nėra.
Kaip minėjau, verta patyrinėti ne tik patį Čiangmajaus miestą, bet ir aplink esančias mažesnes gyvenvietes, kaimus. Jose ne taip tvanku, jos turi daugiau žavesio, daugiau besišypsančių žmonių. Pavyzdžiui, šalia Doi Saket miestelio (kur yra įsikūręs Tao Garden) esančiuose mažuosiuose kaimuose ar Koh Kood atokesnėse vietose, kur gyvena vietiniai, visi šypsosi, linksi, suglaudžia rankas pasisveikindami, kai tu tiesiog eini pro šalį.
Man pasimatė tas kontrastas, kad miestai yra kiek sueuropėję ir lankantis juose nebūtinai susidarys vaizdas, jog tai yra amžinai besišypsančių žmonių šalis kaip tituluojama. Bet atokesnėse vietovėse yra daug nuoširdumo, šypsenų, žmonių gerumo, ką labai smagu matyti.
Be viso to, Čiangmajuje yra daugybė dramblių prieglaudų. Anksčiau būdavo labai populiarus jodinėjimas ant dramblių, o dabar viskas pereina į humaniškesnį požiūrį. Drambliai, kurie seniau kaip darbiniai nešiodavo turistus, dabar gyvena prieglaudose. Leidžiama juos aplankyti, pamaitinti cukranendrėmis ar bananais, paglostyti, pabendrauti, numaudyti.
Pabuvimas šalia dramblio ir galimybė su juo įvairiais būdais pabendrauti yra kažkas tokio. Tai yra tikrai didelis gyvūnas ir viena, kai tu matai jį per ekraną, ir visai kas kita, kada tu esi šalia jo. Ar tai būtų mažas drambliukas, ar suaugęs dramblys, vis tik nedrąsu ištiesti tą bananą iki jo didelio straublio. Lankantis šiauriniame Tailande, būtinybė pamatyti dramblius!
Taip pat sakyčiau, kad keliauti į Šiaurės Tailandą labai komfortabilu nuo sausio pradžios iki kovo mėnesio. Jei Pietų Tailande tuo metu karšta ir trošku, tai Čiangmajaus regione, o ypač užmiestyje, būna pakankamai gera. Štai Tao Garden yra medžių, yra užtvanka su upes primenančiais kanalais, kas suteikia daug gaivos. Čia gyvena paukščiai, drugeliai, vabzdžiai, žydi gėlės… Visiškai ne tai, kas laukia nuvažiavus į miestus.
– Nenuostabu, kad savo vestuvių šventei pasirinkote būtent Čiangmajų. Kaip atrodė jūsų ceremonija?
– Mes norėjome būti sutuokti būtent meistro Manteko Čijos. Jis vedė visą ceremoniją, kuri vyko ant vandens pastatytoje meditacijų salėje, unikalioje Tao Garden vietoje. Kai pastatas stovi ant vandens, jis gali lengviau nuleisti negatyvią energiją žemyn į vandenį.
Santuoka vyko retreato metu (liet. kai kuriam laikui atsitraukiama nuo įprasto gyvenimo nuošalioje vietoje), o visi svečiai buvo dalyviai (jų buvo apie 60) – atvykę medituoti, mokytis kinų qigong ar Dao praktikų. Tai buvo aktyvūs dalyviai, o ne pasyvūs žiūrovai, ko mes ir siekėme.
Mes patys prieš kelerius metus dalyvavome tokio tipo daostinėse vestuvėse ir mus labai sužavėjo vykusios apeigos bei pati idėja susituokti ne tradiciniu, o alternatyviu būdu, ceremoniją derinant su meditatyviomis technikomis.
Meistras Mantekas Čija kuravo tam tikras apeigas. Pavyzdžiui, kad dalyviai eitų ratu ir per delnus siųstų pozityvią energiją į mus, sėdinčius rato centre ir priimančius visą tą gėrį. Manteko Čijos surišimo, apjungimo ceremonija mums turėjo daug daugiau prasmės negu tiesiog nuėjus į santuokų rūmus Lietuvoje.
Tiesa, mes tai padarėme po kokių trijų mėnesių grįžę į Lietuvą. Susirašymas santuokų rūmuose buvo visiškai oficialus, širdies nevirpinantis procesas palyginus su ta ceremonija, kurią turėjome Tailande.
Kadangi mūsų santuoka buvo daoistinė, atitinkamai pasirinkome ir drabužius – išsinuomojome tradicinius Lanna Karalystės apdarus. Jei jau pasirinkome būti sutuokiami Tailande, norėjome maksimaliai įsilieti į tą atmosferą.
Tad visiems sukėlė didelį įspūdį, kad atrodėme kiek netikėtai – ne balta suknelė ir kostiumas, kaip Europoje priimta, bet oranžinės spalvos drabužiai su blizgučiais bei papuošalais. Atrodėme kaip tikri Lanna Karalystės princas ir princesė.
– Kas Tailando kultūroje jus žavi labiausiai?
– Man patinka tailandiečių virtuvė! Čia yra daug jūros gėrybių, įvairiais būdais patroškintų daržovių. Mes abu su vyru esame gana išrankūs, daug ko nevalgome, o keliaudami Europoje nuolat susiduriame su gliutenu, pieno produktais. Tuo tarpu Tailande visada randu, ką pavalgyti, net ir būdama oro uoste.
Taip pat savo nuoširdumu ir gerumu žavi vietiniai žmonės. Tailandas man yra tikrai mielas kraštas.
Be to, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl čia gera pabūti ilgesnį laiką – tai komfortabilus klimatas ir galimybė prailginti lietuvišką vasarą.
Turiu paminėti ir Tailando masažo kultūrą. Masažo paslaugos teikiamos daug kur, tik reikia atsakingai atsirinkti, nes ne visur jos kokybiškos. Jei nori profesionalaus priėjimo, turi susimokėti gerokai daugiau.
Tai galioja viskam – masažui, maistui, kitoms paslaugoms. Jei nori kokybės, susimokėsi visai nekukliai. Norėčiau prasklaidyti tą iliuziją neva Tailandas yra itin pigus.
Žinoma, jei žmogaus poreikiai yra nedideli ir jam tinka bet koks masažas, galima rasti labai pigų pasirinkimą. Jeigu tinka pigus gatvės maistas su ryžiais ir paprastais priedais, galima iš tikrųjų labai ekonomiškai maitintis.
– Galbūt jau planuojate kitą išvyką į Tailandą?
– Yra tokių planų, bet kol kas bilietų neužsisakinėjame. Dar laukiame patvirtinimo, kad Tao Garden žiemos pasibuvimas tikrai vyks. Tikimės daugiau pakeliauti Čiangmajaus apylinkėse, nes yra įvairių vietų, kur dar nesame buvę. Kasmet vis atrandame kažką naujo.
– Ar esate buvusi ir kitose Pietryčių Azijos šalyse?
– Visi mūsų planavimai aplankyti kitas šalis baigdavosi išvada, kad Tailande geriau. Svarstėme vykti į Korėją, Laosą, Mianmarą, tačiau įsivertinę visus pliusus ir minusus vis liekame prie mūsų pagrindinės kelionės į Tailandą. Čia geresnis maistas, tradicinė virtuvė, aptarnavimas, saugumas. Pavyzdžiui, Mianmare nuolat vyksta kariniai veiksmai.
Nors atrodo, kad nusibeldus taip toli ir įveikus tokią kelionę (nuo išėjimo iš namų Lietuvoje iki įžengimo į Tao Garden įprastai praeina bent 24 valandos), galime tuo pačiu nuvykti ir į aplinkui esančias šalis, vis kyla dvejonių. Vėl ir vėl pasirenkame keliauti po dar nematytas Tailando vietas, o kitų šalių lankymą paliekame ateičiai.
Pažįstame emigrantų porą, persikėlusią gyventi į Čiangmajaus regioną, šalia Manteko Čijos rezidencijos. Jie čia gyvena jau daugiau nei 10 metų ir, kadangi iš Bankoko vyksta daugybė skrydžių po visą Aziją, yra apkeliavę daugybę vietų. Kad ir kiek jie išnaršė, pripažįsta, kad Tailande geriausia ir neturi, ką daugiau rekomenduoti.
Tad pasiklausome tokių atsiliepimų, dar paabejojame pasižiūrėję kokią vaizdinę medžiagą ir vėl keliaujame į Tailandą.
