Himba gentis verčiasi augalininkyste ir gyvulininkyste. Ūkininkavimas nėra paprastas, nes regione vyrauja sausas klimatas, nuolat trūksta vandens. Vyrai bei moterys turi pasirūpinti daugeliu dalykų. Vyrai atsakingi už maistą, gyvulius, namų priežiūrą. Moterys rūpinasi vaikais ir nešioja vandenį, taip pat melžia karves bei ožkas, renka malkas ugniai, gamina maistą.
Galvijai
Himba gentyje nuolat trūksta vandens, tačiau nestinga pieno, nes čia auginami galvijai. Himba genties nariai itin vertina galvijus, tad nenuostabu, jog apie vyrą aplinkiniai sprendžia pagal tai, kokia banda jam priklauso. Tiesa, nevalia atskleisti, kiek tiksliai jaunuolis turi raguočių, nes tai, anot vietinių, ypač nemandagu. Meilę naminiams gyvūnams įrodo ir neįprastas paprotys. Sulaukus vos 12 metų, vaikams pašalinami du apatiniai dantys, nes poros trūksta ir karvės burnoje.
Toks ritualas leidžia įžengti į suaugusių pasaulį ir tapti labiau gerbiamu vyresniųjų akyse. Genties gyventojai negali kasdien maitintis mėsa, todėl pagrindinis jų maistas – kukurūzai. O geria jie dažniausiai gyvūnų kraują, sumaišytą su pienu.
Galvijai yra savotiška valiuta. Himba namų ūkiams vartojimo prekių nereikia, jie gyvena skurdžiai. Pagrindinis dalykas, kurį jie naudoja, yra vandens kanistrai. Šiaudinėse trobelėse baldų nėra, šeimininkai miega tiesiog ant šiaudinio čiužinio.
Kai ganyklos tampa netinkamos naudoti, gentis persikelia į kitą vietą. Gyvenvietės yra toli nuo šaltinių, todėl visi spėlioja, iš kur himba gyventojai gauna vandens. Valdžia iškasė artezinius šulinius, kad palengvintų žmonių gyvenimą. Tačiau gentis mano, jog vanduo iš šio šulinio yra nešvarus ir gali būti naudojamas tik gyvuliams.
Plaukai vaidino svarbų vaidmenį senovės Afrikos civilizacijų kultūroje, nes simbolizavo šeimos kilmę, socialinę padėtį, dvasingumą, gentį ir šeimyninę padėtį. Aprengta galva, plaukai, kepurės ir viskas, kas dėvima ant vyrų ir moterų galvų Afrikoje įvairiose gentyse, simbolizavo skirtingus dalykus – nuo bandymo suartėti su dievais iki gyvūnų išvaizdos mėgdžiojimo.
Vietoje prausimosi naudoja tepalą
Maudymasis šioje gentyje nėra įprasta praktika. Jie turi specialų tepalą. Jis pagamintas iš karvės sviesto, žolelių ekstraktų ir smulkių ryškiai raudonos vulkaninės pemzos miltelių ochros. Tepalas kasdien tepamas ant odos ir plaukų. Beje, būtent šiuo tepalu merginos dažo plaukus. Taip jos tvirtina nuo mažumės auginamus dredus, o bijodamos juos sugadinti miega ant medinių pagalvių. Praėjus metams po santuokos ar gimus pirmajam vaikui, įspūdingos veltos kasos padabinamos nedideliu odiniu papuošalu viršugalvyje, simbolizuojančiu dar vieną brandos etapą.
Tepalo mišinys taip pat saugo odą nuo saulės nudegimo ir vabzdžių įkandimų dienos metu. Pasta kūnui suteikia raudoną atspalvį, todėl Himba dar vadinami raudonąja gentimi. Taigi, Himba žmonės laikosi savotiškos higienos. Įdomu tai, kad genties žmonių oda yra stebėtinai geros būklės.
Genties vyrai taip pat nemažai dėmesio skiria plaukams – iki vestuvių puoselėja vieną ragą primenantį dredą. Susituokus tenka visam laikui galvą prisidengti kepurėle, dažniausiai odine. Tokio apdangalo negalima nusiimti, tad tam, kad pasikasytų kaitroje pradėjusią niežėti galvos odą, vedę Himba genties vyrai nešiojasi strėlę primenantį įrankį.
Ne mažiau nei šukuosenomis Himba žmonės rūpinasi papuošalais. Kiekviena moteris dabinasi masyviais metalo dirbiniais. Tokie vėriniai gali sverti net iki kelių kilogramų
Ugnies malda
Kaime labai svarbią vietą užima ugnis, kuriai žmonės meldžiasi, kai suserga ar išteka, ugnies meldžiama gero gyvenimo, kai gimsta vaikas, prašoma šventos ugnies suteikti vaikui gerą vardą ir panašiai.
Vakare, kai visi baigia darbus, grįžta į kaimelį, susisėda aplink laužą. Skirtingo amžiaus žmonių grupės sėdi atskirai. Jaunimas su vaikais, vyresnės moterys ir vyrai taip pat atskirai. Kadangi pats esu jaunuolis, prisijungiau prie jauniausių. Čia genties atstovai šnekučiuojasi ir verda kukurūzų košę. Tuomet siunčia puodą per rankas, visi pasistiprina kabindami tiesiai delnais iš puodo.
Labai nustebau, kai gentyje pradėjo žaisti žaidimą. Stebėjau jį ir pamačiau, kad tai labai panašu į mums žinomą „pele pele, pas ką žiedas“. Buvo daug gerų emocijų ir visiems buvo tikrai labai smagu. Pavakarieniavęs ir prisižaidęs jaunimėlis nuėjo šokti. Iš civilizuoto pasaulio gavę muzikinį grotuvą, pasileido ritmingos afrikietiškos muzikėlės ir pradėjo šokti.
Santykiai
Himba genties gyventojai yra labai atviri ir ne tokie suvaržyti, kaip mes. Genties moterys pastoja ir gimdo nesusituokusios, turi vaikų nuo skirtingų vyrų. Iš esmės jie gali elgtis kaip nori tol, kol jų genties vadas yra tuo patenkintas. Yra kaimelių, kur genties moterys užsiima lytiniais santykiais su atvykėliais, mat taip juos pasveikina atvykusius. Visumoje čia santuokos – retenybė, tačiau jei himbietis išties įsimyli, tuokiasi.
Kai kuriuose kaimuose, kur genties vado pažiūros kitokios, merginas ištekina sulaukusias vos 13 metų. Vyrą parenka tėvai. Viena iš unikalių tradicijų, kurios yra laikomasi iki šiol — prieš vedybas tiek mergaitėms, tiek berniukams atliekamas apipjaustymas. Tai yra būtina norint sukurti tvirtą šeimą.
Namibe
Namibe yra šalia jūros esantis nedidelis 300 tūkst gyventojų turintis miestas. Čia persipynę turtingesni rajonėliai su skurdžiomis žvejų lūšnelėmis. Šiuo metu kaip tik ruošiamasi jūros šventei. Perdažomos pavėsinės, įrengiami prekybos paviljonai.
Jūros šventės metu čia pardavinėjamos ne stintos, o spragėsiai. Tiesą sakant, nesu matęs tiek spragėsių pardavėjų vienoje vietoje. Matyt, vietiniai žmonės labai juos mėgsta. Ir kaip be trankios afrikietiškos muzikos, kišenvagių ir daužomų butelių. Ryte paplūdimyje, belaukiant skrydžio, prie manęs priėjo žurnalistai ir paprašė pasikalbėti. Kadangi turistų daugiau nebuvo, tai Angolos nacionalinė televizija didžiavosi, jog čia atvyko iš tolimųjų kraštų baltieji sudalyvauti jūros šventėje. Aišku mano anglų kalbos į portugalų per televiziją neišvertė, nes daugiausia kalbėjau apie gentis.
Namibo dykuma
Namibo dykuma yra Afrikos pietvakarinėje pakrantėje. Driekiasi Namibijos ir Angolos teritorijose iš šiaurės į pietus iki Oranžinės upės. Namibo dykuma yra žymi dėl savo smėlio kopų, kurios priklausomai nuo saulės padėties ir drėgmės intensyviai keičia savo spalvą. Kopos nuolatos pustomos ir besikeičiančios. Aukščiausia kopa siekia net 340 m ir tai yra viena aukščiausių kopų pasaulyje.
Palyginimui mūsų mieloji Nidos kopa siekia 50 metrų. Ji yra viena aukščiausių kopų Europoje. Tačiau per XX amžiaus paskutinį dešimtmetį kopos aukštis gerokai sumažėjo ir šiai dienai vos siekia 50 metrų.
Žvejų gyvenimas
Ten kaimeliuose visas gyvenimas sukasi aplink žvejybą. Sutemus valtys išplaukia į jūrą su tinklais išsemti to, kas dar liko netoli pakrančių. Jau įsidienojus ir valtims sugrįžus į pakrantę, moterys rūšiuoja žuvį, išsidalina. Už geros valandėlės lieka tik pavieniai žvejai ant kranto, susitvarkantys savo valtis rytdienos plaukimui. Moterys parsineša savo laimikį į šiaudines trobeles, prasčiausias ar pažeistas žuvis palieka valgyti savo šeimai, o geriausias arba tiesiog tinkamiausias vytinimui kartu su vaikų pagalba išdėlioja ant plėvelės šalia savo pašiūrės džiovinimui.
Kadangi lauke labai karšta, žuvelės akimirksniu išdžiūva. Jomis nesidomi net žuvėdros, nes šios lesa tik šviežią žuvį. Atrodo, kad kaimelis turėtų tvoksti žuvele, bet kažkaip to nepastebėjau.
Vaikų daugybė, mokyklų nėra. Nežinau, kas bus su panašiais kaimeliais, kai jūros bus visiškai iššluotos net nuo smulkiausių žuvelių – visi turbūt bandys keltis į sostinę. Gerai, jeigu valdžia, pumpuodama naftą, nepamirš pasirūpint ir gyventojais, bet kažkaip abejoju. Baisu, jeigu laukia toks pat likimas, kaip kaimyninėse skurdžiose šalyse, kur vyksta badas, plėšimai ir nuolatinės kovos tarp ginkluotų grupuočių.
Man labai patiko keliauti Angoloje, kurioje nesutikau turistų. Kasdien keitėsi vaizdai, kai kurias dienas puošė kalnai, nuo kurių krito kriokliai. Kitas paįvairino maži žvejų kaimeliai, įsikūrę pakelėse ar pajūryje. Dar kitas praleidau triukšminguose ir nesaugiuose turguose. O dykumų, kanjonų ir tarpeklių grožis nenusakomas. Taip pat gyvenau keturiose egzotiškai atrodančiose gentyse, kur pažinau jų kultūrą.
Angola – tai tolima Afrikos šalis, kurioje galima keliauti ir brangiai, ir pigiai, ir kur gyvenimas absoliučiai skiriasi nuo mums įprasto. Norintys egzotinių vaizdų, naujų skonių bei potyrių, kartais gal ir nesaugių, Angolą turėtų įsitraukti į savo norų sąrašą.
Daugiau įspūdžių galite pamatyti „Instagram“, „Facebook“ ir „Youtube“ platformose.
