Povandeninis pasaulis – taip pat ne išimtis. Gyvybės procesai vyksta kiekviename dugno kvadratiniame metre. Ritasi įvairios vabzdžių lervos, vestuves kelia varlės, kalasi vandens augalija, įvairaus maisto gausu, tad žuvys turi galimybė pripildyti skrandžius po ilgos žiemos „dietos“.
Tačiau daugelių jų ne vien maistas galvoje. Balandis yra nerštų metas. Šį mėnesį giminę pratęsia lydekos, ešeriai, salačiai, meknės, sterkai. Plėšrūnai tarsi skuba sudėti ikrus, kad atlikę pagrindinę misiją paskui galėtų mėgautis budrumą praradusių taikių žuvų nerštu. Iš tiesų, jei mėnesio antra pusė karšta – neršti pradeda ir kuojos, karšiai. Upeliuose nerštavietėse susiburia kiršliai.
Tikriausia nereikia ir sakyti, kad meškeriotojams šis laikas – tikras aukso amžius. Tikriau – tik jo pradžia. Jeigu kovą žūklės dažniausia būdavo nelengvos ir labiau priminė žiemos sezoną, tai pajutusios pavasarį žuvys dažnai pamiršta visą atsargumą, būriuojasi ir kemša viską, ką randa.
Didžiausia meškeriotojų masė šiuo metu paprastai plūsteli į lietuviškąjį žūklės Eldoradą – Nemuno Žemupį ir visas jo atšakas. Ir, panašu, nesustabdys jų net viruso grėsmė ir visokie valdžios pagrūmojimai bei apeliavimai į sveiką protą. Ką ten sėdėsi namie, kai taip gerai fiderių viršūnes lenkia gražuoliai karšiai ar atsiganiusios „marinės“ kuojos, sveriančios po puskilogramį ir daugiau. Pastarosios, na, gal kiek mažesnės, šį mėnesį kimba ir beveik visose Lietuvos upėse. Tereikia tik surasti jų būriavimosi vietas.
Antra žuvis, dėl kurios nemaža dalis žvejų pasiryžę važiuoti kad yra atokiausią Lietuvos kraštą, yra iš jūros su ta pačia misija atplaukiantis žiobris. Pirmiausia jie pasirodo Minijoje, kitose pamario upėse ir po truputį kyla Nemunu aukštyn. Dalis žiobrių atplaukia dar rudenį ar žiemą, tačiau būtent šis, pavasarinis užėjimas būna pats gausiausiais ir labiausia laukiamas žvejų. Upių krantus nustoja meškerės brolių eilės, pliumpsi sunkios burbulinės plūdės, vandenį taško dugninių svareliai. Vis nori pasimėgauti šia kovinga ir kulinarine prasme labai vertinama žuvimi.
Balandis yra geriausias metas aplankyti Šiaurės Lietuvos upes – Mūšą, Nemunėlį. Nuo pat balandžio pradžios, o kartais ir anksčiau, tikriausia iš Lielupės į šias lygumų suplūsta stambūs šapalai, džiuginantys net tik plūdinės ir dugninės gerbėjus, bet ir spiningautojus. Mat skirtingai nei tuo pačiu metu kitoje Lietuvos dalyje, jie drąsiai čiumpa voblerius, kitus dirbtinius masalus ir per dieną gali jų pagauti ne vieną ir ne du. Truputį vėliau, apie mėnesio vidurį čia pasirodo ir dar labiau visų laukiami stambūs, 500–800 g sveriantys „latviški“ žiobriai, gražuolės meknės. Įlankos ir įlankėlės žvejus pradžiugina lynai.
Storasprandžiais džiugina ir kitos Lietuvos upės. Balandžio pradžioje viešėdamas Neries regioniniame parke, mačiau, kaip kilograminius Neryje šapalus, ant kabliuko dedami batoną, traukia meškeriotojai iš Vilniaus. Pietų Lietuvoje, Šešupėje, šiuo metu gražuoliais plačiaburniais džiaugiasi ir suvalkiečiai. Kimba šios žuvys ir Nemune, Dubysoje, kituose upių tėvo intakuose.
Didžiuosiuose ežeruose mėnesio pradžioje dar ramu, tačiau mažesniuose miško ežeriukuose , o ypač tvenkiniuose šiuo metu atkunta lynai ir karosai, nekalbant jau apie tas pačias kuojas ar raudes. Sujuda šį mėnesį ir gausios karpių gaudytojų gretos, nuo rudens išsiilgusios dvikovų su šiomis gudriomis ir stipriomis žuvimis. Kiek per žiemą prikurta teorijų, sugalvota jaukų ir naujų taktikų, Nusižiūrėta naujų vandens telkinių! Dabar atėjo metas visa tai išbandyti praktiškai.
Prisiekę spiningautojai, nenorintys terliotis su visokiomis kirmėlėmis ir kruopomis, tikriausia skaitė viską, ką parašiau anksčiau be didelio entuziazmo. Kentėti jiems liko nedaug – tik iki balandžio 20 osios, kada baigsis lydekų žūklės draudimas ir dešimtys tūkstančių valčių bei nemažiau tiek pat žvejojančių nuo kranto plūstels su spiningais rankose į ežerus, tvenkinius ir upes. Po neršto atsigavusios lydekos jau senai pamiršusios, kaip atrodo mūsų vobleriai, guminukai ar blizgės, tad tikriausia kaip visada drąsiai parodys savo dantis. Skirsis tik jų dydžiai ir laikymosi vietos, o tiksliau – mūsų meistriškumas (bei kartais laimė) jas surasti.
O jeigu negalite išlaukti tų keliolikos dienų – neverta graužtis. Yra alternatyva. Upeliuose šį mėnesį siautėja po upelius pasklidę upėtakiai. Atsivalgę varlių, stiprūs ir pikti.
Žemaitijos upėse, Neryje, Šventojoje, vis dar nemaža tikimybė pagauti šlakį, o jei jums sekasi loterijoje ar šiaip esate laimės kūdikis – tai ir lašišą.
Jeigu save laikote spiningo virtuozu, galite išbandyti jėgas su balandžio šapalais bei meknėmis. Šios žuvys spininginiams masalams šiuo metu atsargios ir įnoringos, tačiau pagaunamos.
Ką ir bekalbėti, šis mėnuo yra nuostabus visiems žvejams ir gamtos mėgėjams. Tačiau važiuodami prie vandens nepamirškite, kad pandemija vis dar egzistuoja ir būtina laikytis saugaus atstumo, nesibūriuoti, net jei toje vietoje ir iš tiesų gerai kimba.
Taip pat gaudydami žuvis, nepamirškite saiko jausmo. Pavasarį iš tiesų realu pagauti daugiau, nei leidžia žūklės taisyklės. Tačiau ne dėl baudų, o o dėl savęs mokėkime pasakyti sau „stop“. Nes mes juk esame meškeriotojai, atsakingi žmonės, o ne brakonieriai.
Draudimai. Balandžio mėnesį draudžiama gaudyti: Salačius, sterkus, kiršlius. Iki balandžio 20 d. – lydekas. Nuo balandžio 20 d. Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje (išskyrus polderius) – karšius. Nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d. – 400 m ar mažesniu atstumu nuo Dabintos pusiasalio Kauno mariose.
Dėl paukščių perėjimo nemažoje dalyje ežerų ir kitų vandens telkinių, esančių saugomų teritorijų ribose, ribojamas plaukiojimas valtimis, naudojant vidaus degimo variklius. Todėl būtina pasidomėti, kokia situacija yra ten, kur norite plaukti.
Informacija pradedantiesiems:
