Sergejus atvažiavo netrukus, sparčiai vandenin nuleido nemažą katerį ir nepraėjus nė 15 minučių, jau plaukėme kažkur į vakarus visiškoje tamsoje, skrosdami tamsų marių vandenį. Šiek tiek praaušus iš horizonto išlindo Palemono kaminai, pasimatė aukšti Kauno marių skardžiai.
Sustojome kažkur netoli kranto, kur pasak sterkų siaubo Sergejaus po vandeniu buvo daug senų kelmų. Ir sterkai čia naktį dažnai .ateina pagainioti mailiaus. Sonaras čia rodė 8 metrų gylį ir dugno nelygumus, kuriuos Sergejus aiškino kaip senus kelmus, likusius dar nuo užtvankos tvenkimo laikų. Keista, kad kelmai ar medžių kamienai nesudūlėjo per tiek metų, bet iš tiesų kažkas panašaus stūksojo dugne. Kažkur netoliese matėsi dar viena valtis, kurioje žvejojo Sergejaus pažįstamas. Kol kas dar nieko nepagavęs, bet esą turėjęs kažkokios stambios žuvies kibimą.
Kol iš storo fluokarbono bandžiau prieblandoje rišti prie pinto pavadėlį – Sergejus suspėjo užmesti kelis syk. Ir, pasak jo, iškart gavo kibimą. Po minutės toje pat vietoje jis jau traukė visai neblogą, gal per kilogramą sveriantį sterką, o aš bandžiau ryto brėkšmose šią kovą įamžinti ir dar pakišti graibštą. Ką ir sakyti, po tokių vaizdų ūpas žvejoti pakilo lyg ant mielių. Sviedžiau į nakties tamsą, kažkur kranto link guminuką užvertą ant 18 g galvakablio. Tada Luktelėjau, kol jis pasieks dugną, bet jis kažkodėl jo niekaip nepasiekė. Pasukęs ritės rankenėlę pajutau, kad spiningas pradėjo linkti nuo svorio, o paskui pradėjo pulsuoti, rodydamas, kad aname valo gale yra kažkokia gyvybė.
Pradėjus vynioti valą, kažkokia žuvis lyg ir leidosi traukiama, o paskui sustojo ir nė iš vietos. O pradėjo plaukti į šoną. Sterkai taip paprastai nesielgia, jie dažniausia spaudžiasi prie dugno. Tad pirma mintis, kuri kilo jog beskęstantį guminuką pasičiupo stambus salatis. Mariose kartais pasitaiko tokių siurprizų.
Tačiau valas vis tiek slinko kažkaip keistai ir netrukus paaiškėjo kodėl – išlinkusiu spiningu kažką emocingai traukė ir už pusšimčio metrų kitoje valtyje žvejojęs Sergejaus kolega. Žodžiu, tamsoje paprasčiausia „pasigavome“ vienas kitą ir tąsėmės, šimtu procentu įsitikinę, kad užkirtome kažkokią didžuvę...
Žvejojome toliau. Per jautrų spingą galėjai justi, kada masalas pasiekia dugną, kliūva už kelmų, stukteli į kietesnį dugną (gal dreisenas – keletą šių moliuskų „pynių“ pavyko ištraukti) ir atvirkščiai – sminga į minkštą dumblą. Vienoje vietoje kažkas lengvai sukratė spiningą, lyg elektra ir pakirtus ištraukiau to kaltininką – maždaug 400 gramų svorio pasišiaušusį ešerį.
Sergejus per tą laiką iš dugno pakėlė ir paleido du „vietnamiečius“ (kažkodėl taip nuo senų laikų čia vadinami nelegalaus dydžio sterkiukai). Žuvys atakavo 4 colių ilgio ryškiai salotinės spalvos guminukus. Anot Sergejaus – labiausia mėgstamus šiais metais sterkų. Kiek bandžiau kitus masalus – jie sterkų nedomino. Kaip reikiant prašvitus žuvų kibimai kelmyne liovėsi. Ko nepasakysi apie pačius kelmus. Keletą kartų teko plaukti atsikabinti nuo jų masalų. Laimei, kad kerplėšos pasirodė ne itin piktybiškos – pakakdavo nuplaukti į kitą pusę nuo jų ir patraukti už valo – ir jos „atiduodavo“ masalus geruoju.
Pažvejoję čia gal pusvalandį patraukėme ieškoti sterkų būrių kitur. Sergejus per eilę metų yra navigatoriaus ekrane susidėlioję šimtus taškų su geriausiomis šių žuvų gaudymo vietomis. Tačiau nepaistant to, ieškodamas sterkų labiausia pasikliauja echoloto parodymais. Du ekranai, vienas „piešdamas“ vaizdą iš viršaus, kitas – pateikdamas statmeną pjūvį, pasak jo, gana neblogai parodo, kur po vandeniu dugne tūno sterkai, kur laikosi ešeriai. O kur pro šalį drožia karšių būrys. O plačiašonių mariose, sprendžiant iš pagal prietaiso parodymus, yra tikrai daug.
Tądien dauguma baltos žuvies buvo susibūrę pačioje marių vagoje – 14-18 m gelmėje. Dauguma sterkų tai pat tupėjo tarp 10-15 metrų gylių ribose. Vis tradiciniai skardžiai., 8-12 m gylyje buvo praktiškai tušti. Apiplaukėme keletą, anot Sergejaus, garantuotų vietų, bet tuščiai – užkibo vos vienas ešerys ir buvo keletas atsargių prisilietimų prie masalo. Nieko nerado ir kiti. Dešimtys valčių ( ruože tarp Kruonio HAE ir Grabuciškių, jų suskaičiavau jų 28) dreifavo ar buvo išmetusius inkarą, tačiau jų šeimininkai, paklausti apie laimikius tik gūžčiojo pečiais. Jeigu kas ką ir pagavo, tai tik ryte, auštant. Įdienojus nenorėjo kibti nė amžinai alkani ešeriai.
Nieko nuostabaus. Sergejus papasakojo, kas pastaruoju metu mariose nusistovėjo tokia tendencija. Iš ryto žuvys kimba tik su tamsa. O įdienojus pradeda maitintis ir kibti tik apie 13 valandą.
Žvejų „kolūkiai“, gavę žinią, kad neva kažkas kažką pagavo, tuoj susiburdavo, bet po keliolikos minučių, matyt, nepagavę vėl išsilakstydavo kas kur.. Sergejus buvo labiau linkęs pats ieškoti žuvies, nei jungtis prie susibūrusių kolegų. Jo teigimu, jeigu mariose žuvys suaktyvėjo – tai sugausi žuvies bet kurioje jų susibūriavimo vietoje. Gaudydamas „kolūkyje“ tik atiminėji vienas iš kito žuvį bei trukdai.
Jau buvau bepradedąs galvoti, kad tuo sterkų žūklę tądien ir baigsis, tačiau Sergejus nuplukdė į kitą vietą, viltingai nuteikęs, kad čia bent jau turėtume smagiai pagaudysime ešerių. Ten pasiėmęs kitą spiningėlį (o jų turi pasiruošęs net 4, su skirtingo dydžio ir tipo masalais) pabandė laimę drop shot sistemėle. Ešeriai į ją nesureagavo. Tada prie segtuko prisegė 5-6 cm varlytės imitaciją, ėmė ją šokdinti dugnu. Ir iškart ištraukė pora dryžuočių.
Bandant man tai atkartoti masalas lyg ir už kažko užkliuvo, dėl viso pikto kirtau ir maniškis spiningėlis visai smagiai užlinko. Netrukus į graibštą pavyko įvairuoti kilograminį sterką. Po keliolikos minučių ir antrą, kiek mažesnį – šį paleidau. Paskui gražų ešerį. Nežinau, ar atėjo ta išganinga 13 – a valanda, ar pataikėme gerą vietą, ar masalą ( gal plėšrūnai jautė silpnybę kvaksėmis), bet viskas pradėjo eitis kaip iš pypkės. Sergejus per tą laiką dar pagavo porą sterkų neūžaugų ir du ar tris ešerius. Įdomiausia, kad visos žuvys bent jau man kibdavo tik po pačiu kateriu. Įtariu dėl to, jog masalui priartėjus prie laivo, jo sklendimas žemyn tapdavo itin lėtas.
Sutartoji 14 valanda, kada buvo sutarę baigti žvejybą, užklupo, kaip visada pačiu blogiausiu metu. Kai, jau, rodos, buvome atradę raktą į tos dienos sėkmę. Tačiau ir įspūdžių, ir laimikio iš tiesų užteko.
Kokios išvadas galiu padaryti iš šios žvejybos? O gi tai, kad sterkų mariose gali pagauti ir kas daug gaudo – pagauna jų beveik visada. Tad sterkų kibimu turbūt labiausia skundžiasi tie, kurie žvejoja tik retkarčiais.
Šiuo metu sterkai laikosi giliai – beveik pačioje vagoje ir tikėtina- kuo labiau artės žiema, tuo giliau jie kibs. Jiems nenusileis ešeriai, kurių akivaizdžiai mariose, po verslinės žūklės draudimo yra gerokai pagausėja. Ir jei nepagauni sterkų – be laimikio vis tiek neliksi. Tad jeigu oras leidžia – marių vandens nesiūbuoja stiprus vėjas, galima čia visai puikiai pažvejoti. Ir žvejoti iki pat ledo užsidėjimo, kuris pastaruoju metu dažnai sutampa su sausio viduriu.
O kur ir kada ieškoti mariose sterkų, kokius masalus naudoti, kaip juos traukti – geriau už mane papasakos pats Sergejus mūsų vaizdo reportaže. Kurį sumontavome kartu su vaizdais iš žvejybos, kurie galbūt parodys dar daugiau, ne pasakojimas. Paprasčiausia paspauskite ant vaizdo paveikslėlio ir pamatysite savo akimis. O tapę Kablys.lt Youtube paskyros sekėju, vaizdo medžiagą pamatysite keletu dienų anksčiau, negu jo nuoroda pasirodo portale.
