Trečia žuvų rūšis, kuri dažniausia papildo šapalų ir meknių „kompaniją“ pavasarį šiose upėse yra žiobriai. Jų judėjimą sunkiau nuspėti, kadangi jie migruoja kažkokiomis bangomis. Vieną žvejybą atrandi juos upėje ir gaudai, kitą jų nėra. Tačiau žiūrėk po poros savaičių jie vėl kaišo kupras upėje ir tada palikęs kuriam laikui ramybėje šapalus, brendi į upę, bandydamas suvilioti šiuos dugno „knyslius“.
Kovingosios meknės
Jau minėjau, kad tikslingai meknių į Mūšą ar kitas Šiaurės Lietuvos upes gaudyti nevažiuoju, tačiau gaudydamas šapalus būtinai patikrinu meknių mėgiamas vietas, ar šios žuvys į upę jau yra atėjusios. Jeigu pasiseka jas rasti – pradedu jų ieškoti tikslingai.
Meknių ir šapalų buvimo vietos bent jau pavasarį iš esmės skiriasi. jei storasprandžiai paprastai ganosi kažkur srovėje, tolėliau nuo kranto, tai stambios meknės renkasi netoli kranto esančia įlankas, užusalius, kur srovės beveik nėra arba ji nestipri ir gausiau vandens augalijos. Šios žuvys yra daug atsargesnės ir žvejo per daug arti neprisileidžia.
Ypač jos jautrios trepsėjimui, neatsargiam braidymui. Todėl eidamas krantu ir pastebėjęs kokią ramią įlankėlę, kitą meknių mėgiamą vietą einu ne tiesiai ten, o stengiuosi susirasti per keliolika metrų nuo jos nutolusią vietelę, iš kur galėčiau iš toliau paplukdyti ar užmesti vobleriuką. Arčiau prie meknių kaip ir prie upėtakių galima, kaip ir gaudant upėtakius, judant prieš srovę, tačiau žvejodamas lengvu vobleriu ne visada gali tiek toli užmesti.
Meknių kibimo taip pat nesumaišysi su šapalu. Jeigu storasprandis šiuo metu kimba labai atsargiai – pora kartų vos juntama timteli, tai meknės ataka atvirkščiai, būna daug ryžtingesnė ir pasireiškia dvejopai: arba žuvis tiesiog „užgula“ voblerį arba iškart trūkteli taip, kad vos neišmuša iš rankų spiningo.
O ir kovoja pavasarį meknė labai aršiai, daug stipriau už šapalą, todėl jų žūklė yra dar emocingesnė, ypač jei užkimba per 2 kilogramus sverianti žuvis.
Voblerius meknei naudoju tuos pačius, kaip ir gaudydamas šapalus – kažkokių didelių išskirtinumų čia nepastebėjau.
Žiobriai spiningu? Nieko ypatingo
Dar viena žuvis, kuri dažnai nudžiugina gaudant šapalus, yra žiobriai. Neabejoju, kad daug kam žiobrių žūklė spiningu gali atrodyti neįtikinamai, tačiau aš galiu garantuoti, kad pavasarį radus Šiaurės Lietuvos upėse žiobrių susitelkimo vietą, juos spiningu pagauti tikrai nėra sudėtinga, jeigu, aišku, žinai kaip.
Kadangi tiek Mūša, tiek Lėvuo, bent ten kur aš gaudau nėra gilios, tai žiobrius dažniausiai pamatai arba išgirsti: jie vandens paviršiuje palieka ratilus, kartais išgirsti jiems charakteringus pliaukštelėjimus arba pamatai kyštelėjusius vandenyje jų nugarinius pelekus. Jei tokią vietą surandi – labai gerai, tačiau ne mažiau svarbu surasti tašką, nuo kurio jiems galėtum tinkamai „paduoti“ masalą. Mat žiobriai dieną kaip taisyklė laikosi pačiame vagos viduryje, o norint juos pagauti, reikia voblerį ilgokai laikyti beveik vienoje vietoje – užmetęs masalą skersai srovės to nepadarysi. Be to, jie kaip ir meknės žiobriai čia ganėtinai baikštūs – geriausia jiems masalą „paduoti“ bent iš 25–30 metrų atstumo. Todėl niekur nepasidėsi, tenka arba ieškoti staigesnio upės posūkio, nuo kurio krašto galėtum nuplukdyti vobleriuką arba surasti seklesnę upės vietą, kad galėtum toli užbristi.
Žiobrius gaudai labai paprastai – nuplukdai vobleriuką į tą vietą, kur juos pastebėjai arba tiesiog tiki, kad jų čia yra, įtempi valą, kad srovės veikiamas masalas pradėtų virpėti. Jei žuvis iškart nekimba, lengvais ir neilgais, plastiškais riešo judesiukais masalą patimpčioji, tada per vieną ar pusės ritės rankenėlės apsukimo lėtai patrauki jį link savęs ir vėl leidi srovei judinti voblerį ir jį dar patimpčioji.
Taip iš lėto apgaudai visą ruožą, kuriame, tiki, kad gali būti žiobrių. Jei nekibo – vėl atleidi masalą iki ruožo galo ir pradedi viską iš pradžių, tik pasukęs spiningą į kitą pusę, kad masalas žaistų pora metrų į šoną nuo ankstesnės vietos. Minėjau, kad pavasarį šapalų kibimas būna atsargus, tačiau žiobrių jis dar atsargesnis, primena ant mikroguminuko kimbančio nedidelio ešeriuko kibimą– per spiningą jauti tokį trrrr, spiningo galiukas suvirpa, tuo metu būtinai platesniu judesiu reikia užkirsti ir paprastai žuvis pasikerta. Vietiniai meškeriotojai dėl to dažnai žiobrių spiningavimui naudoja picker tipo dugninės meškerykočius su minkštomis viršūnėmis, kurios, matyt, joms geriau parodo atsargų žiobrių kibimą. Nors šiaip puikiausiai pajunti kibimą ir gaudydamas jautresniu ir lengvesniu spiningu.
Skirtingai nuo šapalų ir meknių, žiobriai išrankesni masalams ir jiems tinka tik tam tikrų spalvinimų ir patys mažiausi, 3 cm vobleriukai.
Nesakau, kad taip gaudydamas primušu žiobrių maišais, tačiau keletą žuvų pagauti tikrai nesudėtinga. Dėl šios priežasties apskritai negaudau žiobrių plūdine ar dugnine – užtenka, kiek pasigaunu jų pavasarį su spiningu.
Ko reikia
Brydkelnės reikalingos, jei norime gaudyti žiobrius ar meknes. gaudant šapalus galima pasieti su paprastais botas ar net sportbačiais. Tačiau vis tiek, galimybė įbristi yra privalumas, nes kartais tą patį įkirstą šapalą tenka parsitraukti per žoles ir užbridus tai padaryti dažnai lengviau įbridus. Dėl tos pačios priežasties praverčia turėti su savimi muselininko graibštelį, o dar geriau – ilgesnį kotą turintį „normalų“ graibštą.
Spiningo pasirinkimas šiai žūklei yra ganėtinai sunkus dalykas. Iš esmės patogiausias šiam reikalui yra ilgesnis, 2,7 ar net 2,9 m ilgio, pusiau parabolinio ar visiškai parabolinio linkio lengvos klasės spiningas, kuris geriausiai geba išsviesti lengva vobleriuką, puikiai laiko užkibusią žuvį ir padeda grumiantis su stambiu laimikiu žvejojant plonu valu.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – ilgas spiningas yra gerokai sunkesnis – žvejojant kiaurą dieną, maksimaliai susikoncentravus į koto galiuką tiesiog labiau pavargsti. Kita vertus, ilgas spiningas paprastai mažiau jautrus nei klasikinis ultralight poros metrų ilgio ar kiek daugiau kotelis, jo ilgį kažkiek galima kompensuoti brydkelnėmis. O jautrumas ir atsargaus kibimo pajautimas šioje žūklėje vaidina anaiptol ne paskutinį vaidmenį. Todėl idealaus varianto, mano nuomone, nėra – arba nori jautrumo ir kažkiek pralaimi metimo bei žuvų traukimo per žoles prasme, arba nori pat geresnio masalo ir traukiamos žuvies valdymo, tačiau prarandi jautrumą – tikėtina, dėl to pražiopsai ne vieną atsargų kibimą. Jeigu esu nusiteikęs daugiau vaikščioti krantais, paprastai renkuosi ilgesnį kotą, o jei daugiau baidyti, ieškoti meknių ar žiobrių – trumpesnį.
Pavasaris – vienas nuostabiausių metų laiku, kai gali pasidžiaugti puikiu šapalų, žiobrių ir meknių kibimų. Gaila, kad šis momentas trunka trumpai – nuvažiuoji vieną, kitą savaitgalį, trečią, žiūrėk, dėl ko nors neišeina, ir tas gerasis momentas praeina. Kitas toks bus tik po metų, todėl kad ir kiek darbų bebūtų, atėjus balandžiui, stengiuosi trūks plyš ištrūkti nors pusdieniui paspiningauti į Šiaurės Lietuvą. Patikėkit – verta.
Žurnalas „ŽvejOK“
