Kas galvoja kad taip „žvejojant “ yra kabliuojamos tik lašišos – smarkiai klysta. Kaip žargonu sakoma, „į trasą eina“ ir stambūs ūsoriai, ir salačiai. Visą aiškią vaizdinę medžiagą internete paskelbė nevyriausybinė gamtosauginė asociacija „Lašišos Dienoraštis“.
Tai ką gi daryti? – paklaus tūlas žvejys. Ir greičiausiai išgirs iš tos pačios Panemunės atskriejančius balsus – „Tegu tai kontroliuoja už tai atsakingos institucijos“ arba „Ką veikia Gamtos apsauga?“, bet, iš tiesų, net ir gero norėdamos institucijos nelabai ką galėtų padaryti. „Žvejai“ gaudo leistinose vietose tarsi ir leistinu būdų, savotišku „pakirtamuoju spiningavimu“ su svareliais ar sunkimo blizgėm. O galvoti, kad galima pastatyti po inspektorių prie tokio „pakirtimo meistro“ ir stebėti visą dieną, kada jis, kur ir kaip pagavo tą žuvį, būkim atviri, yra naivu ir absurdiška.
Tai kas gi gali padėti? Nevyriausybinių organizacijų atstovai ir Lietuvos gamtai daromai žalai neabejingi žmonės ir meškeriotojai bando – teikia pasiūlymus, rodo fotografuotą ir filmuotą medžiagą. Deja, net ir iš tos pačios gausios Lietuvos žvejų bendruomenės palaikymo jie sulaukia retai. Kažkam gaila savo pamėgtų Nemuno žvejybos vietų, kažkam „vienšakiai“ kabliukai atrodo negirdėtas ir neregėtas dalykas, dar kiti išvis ignoruoja kabliavimo faktą.
Kuo toliau, tuo labiau pradeda atrodyti, kad šią problemą galima išspręsti tik tam tikru laikotarpiu Nemuną iki Neries įtekėjimo uždarius ir paskelbus jį nemeškeriojimo zona su kiaurą parą budinčiais kariškiais. O jei kalbant rimtai, tai tikrai nematyti didelės Lietuvos žvejų bendruomenės vienybės šiuo klausimu.
Spiningautojų, karpininkų, muselinikų, dugninės ir pludinės žūklės gerbėjų klubai dažniausiai tyliai „sėdi“ ir tik kartais palaido kritikos strėles, dėl nieko nedarymo. Juk VISŲ mūsų vandenų žuvų likimas ir joms daroma žala yra ne tik visų Lietuvos žvejų bet ir visų valstybės piliečių reikalas.
Niekas Nemuno rėvos ties Bubiais gyva žmonių grandine nejuosia, niekas su grandinėm, kaip tai darė Labanoro medžių gynėjai, prie Nemuno rėvų akmenų nesirakina. Dažniausiai viskas baigiasi pasirašinėjimais socialiniuose tinkluose. Ir, kas dar skaudžiau ir blogiau, kad kažką bandančios daryti nevyriausybinės organizacijos ir gamtai neabejingi aktyvūs piliečiai, aukodami savo laisvalaikį ir asmenines lėšas, yra išvadinami kvailiais ir neišmanėliais.
Taigi, meškerės broliai, raskime savyje dalelę vienybės ir neabejingumo ir dėl bendro tikslo pasistenkime įveikti kabliavimo virusą. Gal tikrai jubiliejinius Baltijos kelio metus menant reikia visiems vienai dienai apjuosti gyva žmonių grandine opiausias Nemuno kabliavimo vietas ir neleisti tiems žemos moralės individams vykdyti savo juodą veiklą. Gal tai ir simbolinis veiksmas, gal pati idėja kiek ir utopinė, bent bent jau parodanti Lietuvos žvejų bendruomenės vienybę ir kabliavimo problemos aktualumą.
Tai yra skaitytojo nuomonė ir Kablys.lt redakcija neatsako už jos turinį.
