Kai paaiškėjo, kad šį sezoną keisis limituotos licencinės lašišų ir šlakių žūklės tvarka ir nuo spalio 1-osios šias žuvis bus galima gaudyti tik visus laimikius paleidžiant atgal į upę, maniau, jog dėl šios taisyklės žvejų prie upės sumažės trečdaliu, na, galbūt pusiau. Galvojau, kad didesnei daliai mūsų meškeriotojų žvejybos malonumas visgi yra svarbesnis už galimybę namo parsitempti mėsos.
Deja, smarkiai klydau. Tuščia ir gūdu šiomis dienomis prie Neries, nepaisant net to, kad dabar prasideda geriausia lašišų žūklės sezono dalis. Kai žuvų upėje kasdien vis daugiau, kai atšalus vandeniui jos vis agresyviau reaguoja į žvejų siūlomus masalus.
Atėjo spalio 1-oji ir staiga iš interneto forumų ir feisbuko grupių dingo visos lašišų ir šlakių nuotraukos, beveik niekas nebediskutuoja apie šių žuvų žūklei tinkamiausius įrankius, masalus, vietas. Vieninteliai į tradicinę spalio stovyklą prie Šventosios susirinkę muselininkai dar kartas nuo karto primena, kad tų lašišų upėse apskritai yra.
KABLYS.lt žiniomis, likus savaitei iki įsigaliojant „pagavai-paleisk” taisyklei, vien sekmadienį į Neries upę buvo parduota daugiau kaip 900 licencijų. Lygiai po savaitės, sekmadienį, kuomet žuvų imti buvo nebegalima, licencijų neparduota nė šimto. Tai reiškia, kad šias žuvis ne dėl mėsos, o dėl emocijų, kurias tik jos gali suteikti žvejui, gaudo vos apie 10 proc. mūsų šalies žvejų.
Mūsų krašte nėra daugiau žuvų (na, išskyrus gal tik stambų šamą), kurios meškeriotojui galėtų padovanoti tiek adrenalino, kiek jo duoda kova su užkibusia lašiša. Ši žuvis – tai grynas žvejiškas džiaugsmas. Kiekvienas jos kibimas – istorija, pasakojama dar ilgai visiems, kas tik nors kiek nusiteikęs jos klausytis.
Bet pasirodo, kad beveik niekam nebereikia nei to džiaugsmo, nei tų istorijų, kai žuvies imti nebegalima.
