Didesnės žuvys daugiau išneršia
- Mūsų trofėjinės žuvys tarytum yra neapsaugotos, nes esame apsibrėžę, kad yra tam tikras dydis, nuo kurio turime paleisti žuvis, saugom mažesnius individus. Kodėl mes iki šiol neapsibrėžėm didesnių žuvų? Nes Europoje tikrai yra ne viena šalis, kurioje yra nustatytos viršutinės ribos, nuo kokio dydžio turi būti paleidžiama lydeka, sterkas, šamas?
- Sudėtingas klausimas. Tradiciškai žuvininkystės moksle buvo galvojama, kad svarbiausia saugoti mažas žuvis. Prieš 50 metų daug kur buvo įvesti minimalūs dydžio limitai – mažiau negu tokio dydžio žuvis mes turime paleisti. Arba naudojamos tinklų akys tokios (jeigu tai yra verslinė žvejyba), kad nesugautume mažiausių žuvų. Idėja tokia, kad mažiausios žuvys turi užaugti, nors kartą išneršti, kad populiacija galėtų atsinaujinti. Tačiau vis daugiau atliekama tyrimų, kurie rodo, kad didelės žuvys irgi yra labai svarbios. Nes, pavyzdžiui, jeigu galvojame apie žmones, mums svarbu, kad visuomenėje būtų įvairių žmonių: ir jaunų, ir vidutinio amžiaus, ir vyresnių, nes jie visi prisideda skirtingai, turi skirtingą patirtį.
Didelės žuvys iš tikrųjų svarbios ekosistemos požiūriu. Ypač jeigu tai yra didelės plėšrūnės, nes mažas ešerys praktiškai net nėra plėšrūnas, tai didelis ešerys tampa plėšrūnu. Tada jis gali reguliuoti visą ežero ekosistemą. Plėšrūnai yra reikalingi ežeruose ir jūrose. Taip pat yra ir su didelėmis lydekomis bei kitomis plėšrūnėmis.
Vis atsiranda daugiau duomenų, kad kuo žuvis didesnė, tuo ji daugiau išneršia ikrelių. Daug daugiau negu matuotume pagal svorį. Ikrelių dydis didėja eksponentiškai. Kitas dalykas – didelės žuvys neršia ilgiau. Mažos žuvys turi mažiau resursų, jos gali neršti mažiau laiko. O didelės žuvys turi daugiau ikrelių ir ilgiau neršia, tai reiškia, kad jie bus išleisti į įvairesnes aplinkos sąlygas. Ir tarkim, gal viena savaitė buvo labai nepalanki jų vystymuisi, o jei neršimas vyksta ilgiau, yra didesnė tikimybė, kad jei ir buvo kažkokios nepalankios sąlygos, bus ir tokių, kurie pradės vystytis palankiomis sąlygomis.
Didelės žuvys dažnai turi daugiau rezervų, jos riebesnės, todėl gali ikrelius geriau aprūpinti maistinėmis medžiagomis. Yra pastebėta, kad dažnai didesnių žuvų ikreliai yra didesni. Čia aš kalbu apie vidurkius.
- Pagal reprodukciją sprendžiama trofėjinių žuvų vertė. Esu girdėjusi tokią nuomonę, kad didesnių, vyresnių žuvų ikreliai nėra tokie vaisingi kaip jaunesnių.
- Aš irgi esu girdėjusi tokią nuomonę. Klausimas yra, kokiom sąlygom jie nėra vaisingi. Gali būti, kad jei imami reprodukciniai individai, norima išneršti ikrelius tam, kad juos paskui išaugintume akvariumo sąlygomis ir paleistume, įžuvintume, galbūt jei labai didelę žuvį ištrauki, ji kažkaip sužeidžiama ir tie ikreliai galbūt nėra tokie vaisingi. Reikėtų žiūrėti konkrečiai tyrimus.
Bet jeigu mes galvojame apie dauginimąsi gamtoje, reikia įvertinti viską, ne tik ikrelių vaisingumą, bet ir didesnę jų išgyvenimo tikimybę, jei jie geriau aprūpinti maisto medžiagomis. Kai įvertiname viską: ilgesnį neršimo laikotarpį, daugiau išneršta ikrelių, jie geriau aprūpinti medžiagomis, didesnės žuvys efektyvesnės – daugiau pagamina ikrelių.
Nustatyti dydžius – sudėtinga
- Kyla daug diskusijų, kaip reikėtų nustatyti tuos dydžius. Kaip mokslininkams susitarti, kad reikia paleisti, pavyzdžiui, 90-ies cm lydeką, o ne 85 cm. Ar tikrai tie centimetrai čia tokie svarbūs?
- Tai irgi yra klausimas ir dėl to, mes turbūt neturime to limito – kaip konkrečiai tai reikėtų nustatyti? Kaip mokslininkė sakyčiau, kad mums reikia tyrimų, reikėtų pasižiūrėti. Galbūt reikėtų nuspręsti, kad jeigu natūraliai populiacijoje 10 proc. individų pasiekė 80 cm dydį, tai bent paliekam tuos viršutinius 10 proc. individų. Tie kriterijai, kaip ir minimalūs kriterijai, jie nėra griežtai tik moksliniais klausimais sprendžiami, kadangi vis tiek kiekviename ežere šiek tiek skiriasi augimas ir sąlygos. Kriterijai yra priimami bendru susitarimu, jau geriau turėti 80 cm negu nieko. Tiesiog reikia nuspręsti, kas yra priimtina, ką reikia sukontroliuoti.
- Žvejai sako, kad Žvejų mėgėjų taisyklės paveldėtos iš sovietinių laikų, kad ir keičiamos, jų esmių esmė liko tokia pati. Jūs turite daug tarptautinės patirties, kaip kitos šalys tvarkosi būtent su trofėjais?
- Mano patirtis daugiau galbūt yra iš Australijos. Apie taisykles. Vėlgi bet kuriose šalyse, kur yra daug mėgėjiškos žvejybos įvesti maksimalaus didžiausio dydžio ribojimus nėra lengva, nes natūralu, kad žvejams yra įdomu ir norisi pagauti didelę žuvį. Lietuviškos žvejybos taisyklės, jeigu imti patį standartą, kiek galima kokių žuvų sugauti, kiek plėšriųjų, kokie yra minimalūs dydžio limitai ir koks yra bendras svoris, jie yra panašūs kaip Australijoje ar Švedijoje. Aišku jos (taisyklės, - red. past.) ganėtinai dažnai keičiasi, bet jeigu jos nesikeis, tai kaip mes prisitaikysim prie naujų sąlygų. Žinau, žvejai dažnai būna nepatenkinti, nes gaudymas upėse yra sudėtingas, tačiau, manau, svarbiausia turėti labai aiškią komunikaciją ir kad būtų tikrai lengva pasižiūrėti, kur galima, kur negalima.
Užauga ne per naktį
- Žuvys užauga tikrai ne per vieną naktį iki trofėjinių dydžių. Papasakokite, kaip greitai auga mūsų vietiniai šamai, lydekos, lynai.
Daugelis Lietuvos pagrindinių rūšių žuvų subręsta 3-5 metų. Kuojos, pavyzdžiui, auga net lėčiau ir gali gyventi iki 20 metų. Lydekos auga sąlyginai greitai, bet vis tiek joms reikia 3-4 metų, kad pasiektų tokį dydį, kokio jas žvejai dažniausiai sugauna, bet gyventi jos gali turbūt iki 10 metų. Tikrai ne per metus ir ne per dieną, reikia kelių metų, kad ta žuvis užaugtų iki tokio dydžio, kad jau galėtų pradėti daugintis. Ir dar reikia keleto metų, o gal ir 10-ies, kad ji pasiektų tokį dydį, kad būtų tikrai didelė. Iš kitos pusės galbūt tai nėra labai ilgai. Jeigu mes, tarkim, norėtume sukurti ežerą ar jo dalį, kur visiškai nebegaudytume žuvies, tiesiog pasižiūrėtume, kaip atrodytų tokia natūrali ekosistema.
Jūroje jau kuriama, yra jūriniai rezervatai, kur negaudoma nė kiek, ir mes, mokslininkai, kiti žmonės, galime pasižiūrėti, panardyti, kiek ten gali būti daug žuvų. Nes yra juk visos šitos istorijos, kad anksčiau žmonės žuvis gaudė vos ne rankomis. Na, ypač jūroje. Galbūt ir ežeruose. Jeigu mes taip nuspręstume padaryti, galbūt po 5-7-10-ies metų jau galėtume matyti rezultatus, kas nėra labai daug. Pavyzdžiui, palyginimui – jei norėtume sukurti sengirę, reikėtų laukti 200 metų.
- Kaip žuvys sensta? Ar joms irgi kaip žmonėms pradeda kristi dantys, prastėti regėjimas? Kaip atrodo žuvies senatvė?
- Ilgą laiką buvo galvojama, ar apskritai žuvys sensta. Taip, žuvys sensta, pačioje pabaigoje jų gyvenimo pradeda didėti jų mirtingumo greitis. Ar dantys joms krenta, aš nežinau, nes labai dažnai mes neturime tokių duomenų, nes tos žuvys, kurias mes tiriame dažniausiai yra labai intensyviai gaudomos. Neturime senukų ir labai sunku sužinoti apie žuvis, kurios nėra gaudomos. Yra tokių, kurios yra visai neįdomios, pavyzdžiui, aukšlės, kitos, galbūt nėra gaudomos, bet jos dažnai ir trumpai gyvena.
Kauno marios pasikeitė
- Kaip yra su vandenimis? Turime Kauno marių pavyzdį, kur verslinė žvejyba nebevykdoma, buvo skelbti tyrimai, kad biomasė padidėjo keturis kartus. Papasakokite, kaip keičiasi ekosistema, kai patraukiame tinklus?
- Kauno marios ypatingas pavyzdys, kadangi buvo verslinė žvejyba, ji buvo nutraukta ir biomasė padidėjo, bet klausimas – kurių žuvų biomasė? Atlikome daug tyrimų Kauno mariose ir kas dažnai eina žvejoti buvo apklausti mūsų darbuotojų, kurie vos ne kiekvieną savaitgalį vaikščiodavo, matuodavo, skaičiuodavo, klausdavo žvejų, ką jie pagavo. Mes žinom, kiek būna sugaunama verslinės žvejybos, bet visiškai neįsivaizduojame, kiek mėgėjai žvejai pagauna. Kas nustebino, tokios žuvys kaip kuoja, plakis, kurių mėgėjai nedaug sugauna, greitai atsistatė po verslinės žvejybos draudimo. Ypač kuojos. O žuvų, kurios populiarios tarp mėgėjų – ešeriai, starkiai, ypač ešeriai – jų kiekis nelabai pasikeitė.
Kadangi daromi reguliarūs moksliniai turimai 2 kartus per metus, matome, kad nelabai keičiasi tas kiekis. Ir tai nenuostabu, nes kai mes pažiūrėjome, kiek sugauna mėgėjai, tai jie sugaudavo daug daugiau nei verslininkai. Būtent ešerių. Kuojų, pavyzdžiui, mėgėjai beveik visiškai nesugauna. Tai šiuo atveju verslinė žvejyba didelę įtaką turėjo. Aš nesakau, kad verslinė žvejyba reikalinga, tai yra socialinis klausimas, kaip mes pasidalinsime tą žuvį, resursus, gal dalį paliksime pačiai gamtai, žuvim, o kaip tą dalį, kurią norime pasiimti sau kaip visuomenė, kaip mes ją dalinsim. Tai reikia tiesiog sociališkai ir politiškai išspręsti.
Pusė žvejų laimikį paleidžia
- Žvejai mėgėjai pasiima tos žuvies, ima galbūt per dideles?
- Oficialiai mes dydžio limito neturime, tai negalime sakyki, kad žvejai ima per dideles žuvis, jie tiesiog jeigu ima, pagal taisykles daro taip, kaip yra. Bet mes atlikome žvejų apklausas ir labai nustebome, kad beveik 50 proc. žvejų pasakė, kad jie paleidžia ir didžiausias, ir mažiausias žuvis. Šaunu matyti, kad žmonės jau sąmoningi yra ir kad nemažai žvejų paleidžia didžiausias žuvis. Tas yra gerai.
Aišku, klausimas – kaip jas paleisti, nes reikia atsargiai su jomis elgtis. Kuo didesnė žuvis, tuo ją paleisti reikia atsargiau, nes žino, kas plaukioja vandeny, kai išlipam staiga labai sunkūs jaučiamės. Jeigu tą didelę žuvį iškelsime iš vandens, laikysime ilgai, tai jos tikimybė išgyventi bus daug mažesnė.
- Ir skaičiau, kad jos vertikaliai laikyti nerekomenduojama?
- Taip. Kadangi jų organai palaikomi vandens kai jos yra vandenyje, jeigu laikome vertikaliai joms nėra gerai, ypač didelei žuviai, nes ore traukos jėga daug didesnė. Reikia ją laikyti horizontaliai, prilaikyti, kiek įmanoma, stengtis kuo mažiau kelti iš vandens.
Įdomu yra tai, kad jeigu paleidžiamos atsargiai, tos žuvys tikrai gali išgyventi. Padaryti tyrimai kitose valstybėse, Amerikoje, vidutiniškai vieną žuvį ( galima pažymėti ir suskaičiuoti, kiek ją kartų pagavo) žvejai pagauna po 3-4, o kai kurias net 20 kartų.
- Pas mus dar nėra taip ženklinama?
- Ne, būtų įdomu atlikti tokį tyrimą.
Plėšrūnės viena kitos nesuvalgys
- Man įdomu būtų pakalbėti apie ežerus, nes turiu tokią įdomią citatą, kuri atskriejo iš Seimo tribūnos būtent tada, kai buvo nagrinėjamas žuvininkystės įstatymo projektas, kuriuo norima uždrausti specializuotą selevų ir ežerinių stintelių žvejybą. Seimo narys skaitė tokius žodžius: „Uždraudus verslinę žvejybą selevų padaugės, bet dėl maisto stygiaus jos bus smulkios. Jos nežvejojant dideli jos kiekiai nuguls ežero dugne ir blogins vandens būklę, o kol bus gyvos suės kitų žuvų mailių ir ikrelius. Tas pats pasakytina ir apie ežerines stinteles.“ Kiek yra logikos?
- Manau, kad be žmogaus įsikišimo ežerai galėtų puikiausiai funkcionuoti. Selevos ir stintos nesuvalgė visų kitų žuvų per paskutinius kelis milijonus metų. Lietuvos ežerai 10 000 m. senumo, bet visgi per tą laiką išgyveno visos žuvys juose puikiai. Klausimas įdomus, kiek iš tikrųjų stintelių ir selevų populiacijos padidėtų, nes vykstant klimato kaitai joms ir taip yra sudėtinga.
Nemanau, kad jos užterštų visus ežerus nugulusios į dugną. Bet mes net neturime dažnai tokių duomenų. Pavyzdžiui, Kauno mariose uždraudus verslinę žvejybą kuojų pradėjo labai daugėti ir per kelis metus jų skaičius labai išaugo stipriai. Dabar vėl praėjo mažėti, jos nesumažėjo, yra pakankamai didelės, tai kažkokia vidinė reguliacija vyksta.
- Esu girdėjusi tokią mokslininkų nuomonę, kad jeigu saugosime trofėjines žuvis, atrodo, jos pačios pradės viena kitą valgyti: šamai suvalgys lydekas, lydekos – sterkus. Aš šaržuoju, bet iš esmės yra tas skepsis iš mokslininkų bendruomenės.
- Mokslininkai yra irgi žmonės, kiekvienas turi savo nuomonę ir pasakyti bendrai „mokslininkų bendruomenė“, tokia turbūt neegzistuoja. Man būtų labai įdomu pasižiūrėti, turėtume tokį ežerą, du ar tris, kuriuose saugotumėm ir pasižiūrėtumėm, negi ten tikrai kažką išvalgys. Yra saugomos teritorijos jūroje ir ten rezultatai yra labai geri. Čekijoje Lipno rezervato dalį uždarė visiškai žvejybai, kad saugotų ir trofėjines, ir visas žuvis. Iš dalies tai vyksta Vokietijoje, čia patys žvejų klubai organizuoja, nes pamatė, kad padaugėjo žuvies, padaugėjo didesnės. Kiek žinau niekas ten nepastebėjo, kad didelė žuvis suvalgytų kitas.
Žiemą būna pasyvios
- Šamas – labai įdomi žuvis. Esu mačiusi vaizdo įrašų, kad ir paukščius gali praryti. Kiek gerai įmitęs 40 kg šamas per dieną suvalgo, kad būtų sotus ir laimingas?
- Dažnai skaičiuojama, kad vidutiniškai (aišku žuvis nebūtinai kiekvieną dieną valgo) maža žuvis, kuri greitai auga gali suvalgyti apie 3 proc. savo kūno svorio, o didesnė ir apie 1 ar 0,5 proc. savo kūno svorio. Bet galbūt jis vieną kartą suvalgys paukštį ir bus laimingas kokią savaitę.
- Žuvų medžiagų apykaita gana lėta? Jos ne kasdien maitinasi?
- Tai priklauso nuo aktyvumo. Kai reikia aktyviai plaukti, galbūt reikia prisimaitinti daug. Jei pavyzdžiui tunai daug plaukioja, daug ir valgo. Yra žuvys, kurios gyvena jūros gilumoje, jos galbūt maitinasi tik kartą per metus.
- Žuvų žiemojimas – man įdomi tema. Kaip tos šilumą mėgstančios žuvys žiemoja? Ar jau užmiega žiemos miegu kaip meškos, ar išvis nesimaitina tuo metu ar minimalų režimą pasilieka?
- Mano patirtis didesnė iš Australijos, kur praleidau 15 paskutinių metų. Tai Tasmanijoje, kur vanduo žiemą būna labai šalta, tai aktyvumas labai nukrenta. Ir Lietuvoje nukrenta aktyvumas, jos galbūt gali šiek tiek maitintis, nes jei nesimaitintų akivaizdu, kad žmonės nuo ledo ešerių nepagautų. Bet maitinasi nedaug ir lėtai. Lietuvoje tai priklauso ir nuo to, ar joms jau reikia ruoštis pavasariui.
Jaučia skausmą
- O kaip su skausmu? Ar žuvys jaučia skausmą? Daug kas nurašo, kad tai šaltakraujis gyvūnas, ne taip gal ir skausmą jaučia? Kiek joms smagus tas kabliuko įsisegimas į lūpą?
Tai didelė diskusija, ar žuvys jaučia skausmą, ar ne. Dalis mokslininkų sako, mes negalim pasakyti. Nes net jei mes pamatuojam, kad yra kažkoks nervinis impulsas ar signalas, ar tai reiškia, kad jos kenčia. Galbūt jos jaučia skausmą, bet dėl to nekenčia.
Buvo atliktas toks eksperimentas, kuris vis dėlto parodė, kad galbūt jos kenčia. Yra du akvariumai ir jie sujungti tuneliu, žuvis gali rinktis, kuriame iš jų būti. Viename – daug augalų ir žuviai gera gyventi, o kitame – tuščia, nesaugu. Bet šiame akvariume yra ištirpdyta nuskausminančių vaistų. Žuvis, kai viskas yra gerai, visą laiką praleidžia ten, kur yra augalai. Tuomet ji yra sužeidžiama, jai įpjaunama į lūpą ar į šoną, ir po to ji 2-3 dienas praleidžia tame akvariume, kur yra vaistai. Kai žaizda sugyja, ji grįžta į tą akvariumą, kur ji taip nori būti.
