Varlės. Čiumpa varles upėtakiai ir gilesniuose sluoksniuose, visgi masalo pakėlimas iki viršaus ir pažaidimas paviršiuje beveik visada būna rezultatyvus. Kartais, norint pagauti upėtakį, neprireikia nė kokios nors imitacijos – tiesiog įprastu masalu, pavyzdžiui, didesne, 3–4 numerio aglia tipo sukriuke, imituoji judesiais varlę. Paguldai masalą ant dugno, lėtai lėtai, kad vos suktųsi blizgės lapelis, patrauki iki paviršiaus, kad pasklistų ratilai, ir vėl lengvai leidi skęsti.
Aišku, „tikrovišksnės“ varlių imitacijos yra daug efektyvesnės. Muselininkai upėtakius vilioja varlę primenančiais „mudleriais“ arba tais pačiais „zonkeriais“, tik ne juodais, o varlės odos spalvų. Spiningautojai kabina silikonines varlių imitacijas ir kvakses primenančius voblerius. Aš labiau mėgstu pastaruosius masalus, mat su jais galima išgauti kur kas įvairesnius judesius bei apgaudyti daugiau skirtingų vietų.
Varles imituojančių voblerių pasirinkimas nėra didelis. Aš labiausiai mėgstu skęstančias varlių imitacijas. Tokiais vobleriais galima žaisti įvairesniuose vandens sluoksniuose, guldyti ant dugno ir atlikti kitokius triukus. Be to, esu pastebėjęs, kad upėtakiai daug drąsiau atakuoja masalą, nunirusį vos kelis centimetrus, nei plaukiantį paviršiuje. Dėl šios priežasties nerekomenduoju pavasarinei upėtakių žūklei poperių. Esu ir jais pagavęs, bet vis dėlto, mano galva, dėl savo agresyvumo šiuo atveju jie nėra geriausias pasirinkimas.
Reikia atsiminti ir tai, kad Lietuvoje gyvena ne viena rūšis varlių, kurios laikosi skirtingose vietose, pavyzdžiui, miškingoje vietovėje paprastai rasime tik rudų ar šviesiai rudų varlių, retkarčiais – juodų su baltu ar salotiniu pilveliu. Tuo tarpu žalių ar šviesiai žalių varlių būna tik kokiame tvenkinyje ar ežere.
Tai reikia žinoti gaudant konkrečioje vietoje, kad būtų galima žuvims pasiūlyti tinkamo atspalvio varlės imitaciją. Juk kur nors pelkyne tikrai neverta gaudyti žalia varle, bet kokioje nors protakoje tarp ežerų tokia varlės imitacija gali būti net efektyvesnė už rudą. Varlių imitacijos būna efektyvios anksti pavasarį ir kiek vėliau, jų neršto metu. Nuo gegužės vidurio jomis jau nebetinka žvejoti, nors kartais jos dar suveikia ir rudenį, bet gerokai rečiau.
Buožgalvių imitacijos. Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje išsirita pirmieji buožgalviai, kuriuos upeliuose noriai čiaumoja upėtakiai ir kitos upių žuvys. Buožgalviai, kaip ir varlės, paprastai tūno ramiose vietose, senvagėse, su upe susisiekiančiose balose, kur vanduo geriau saulės įšildytas ir nėra stiprios srovės. Netoli tokių vietų ir verta pabandyti suvilioti upėtakius šiais masalais. Skirtingai nuo varlės imitacijos šiuo masalu galima pažaisti įvairiau ir kiek agresyviau, kaip su paprastu vobleriu – išbaidyti jie geba gana greitai sprukti, tačiau būtinai su pauzėmis.
Taip pat reikia stengtis, kad jie, kaip tikri buožgalviai, vis iškiltų į viršų, sukeldami mažas bangeles, ir po pauzės vėl leistųsi žemyn. Geriausia ir paprasčiausia šiuo masalu žvejoti taip: suradus
tinkamą vietą, geriau tokią, kurioje yra ir tikrų buožgalvių, dirbtinį jų „brolį“ užmesti truputį tolėliau į srovę ir imituoti nuo būrio neatsargiai atsiskyrusį ir klastingos srovės nešamą buožgalvį. Kadangi dauguma voblerių-buožgalvių imitacijų būna su liežuvėliu, tai srovės nešamas varlės „vaikas“ kiek įtempus valą virpa pats, ir žvejui beveik nereikia nieko daryti.
Tikslių buožgalvių imitacijų įsigyti nėra lengva, bet iš bėdos čia galima pritaikyti kokį miniatiūrinį juodos, rudos ar kitų tamsių atspalvių vobleriuką. Tai pat galima bandyti juodus ar tamsiai rudus guminukus.
Laumžirgių lervų imitacijos. Turbūt daugelis meškeriotojų žino, kad laumžirgių lervų reikia ieškoti dumble. Laumžirgių lervas imituojantys vobleriai dažniausiai veiksmingi ankstyvą pavasarį, kada staiga pakilęs vanduo užsemia seklias ir dumblėtas balas, bebrų užtvenktus ruožus ar kitas ramumas, ir vandens srautas, išskalavęs iš dugno negalinčias jam atsispirti lervas, neša jas į upę. Tai – sezoninis masalas, veiksmingas gana trumpą laiką, tačiau tuo laiku labai efektyvus. Žaidimas šiuo masalu neįmantrus – galima juo žvejoti ir greitesnėje tėkmėje. Tiesiog tereikia jį užmesti ir su mažais pristabdymais, darant nelabai ryškius chaotiškus judesius, leisti upės srautui nešti netoli perspektyvių vietų.
Vabalų ir vorų imitacijos. Yra sukurta šimtai įvairiausių vabzdžių (tarp jų ir vabalų), vorų ir kitų gyvių imitacijų, tikroviškų ir visiškai fantastiškų, besiskiriančių savo plūdrumu, agresyvumu ar pasyvumu, kitomis savybėmis. Nors, tiesą pasakius, nesu tikras, kad šie masalai upėtakiui primena tik vabzdžius. Jeigu į vandenį įmestume kirstuką, sušlapęs jis būtų panašaus dydžio. Galų gale, kas galėtų paneigti, kad tokį masalą margis gali palaikyti maža varlyte. Na, bet ne taip svarbu, kuo šiuos masalus laiko upėtakis, svarbiau tai, kad jis nėra jiems abejingas nuo pavasario vidurio iki pat žūklės draudimo pradžios. Nuo anksčiau aprašytų masalų šie skiriasi pirmiausia tuo, jog jie nė kiek nepanyra ir yra patys tikriausi paviršiniai masalai.
Kitas dalykas – tas, kad gaudant „vabalais“ labai dažnai upėtakis užkimba masalui vos įkritus į vandenį. Todėl sąmoningai stengiesi žvejoti tose vietose, kur labiausiai tikėtina, kad gali įkristi vabzdžių ar kitų gyvių, pavyzdžiui, ties palinkusiomis medžių šakomis, aukštu šlaitu, vandens žolių pakraščiu. Jei pataikei, ir žuvis tikrai čia ar netoliese tyko masalo – kibimas paprastai būna žaibiškas. Užmetant „vabalą“, ypač seklesnėje ir ramioje vietoje, reikia stengtis, kad jis įkristų į vandenį „natūraliai“. Jeigu pliumptelės kaip paleistas akmuo – gali ne sudominti, o atvirkščiai, tik išbaidyti žuvį.
Jeigu iškart niekas nekibo, gali būti, kad atsargi žuvis laikėsi tolėliau ir, tik dabar atplaukusi, dar tiria, ar vandenin įkritęs objektas tinkamas ėsti. Tokiu atveju reikia jai padėti apsispręsti – verta imituoti įkritusio vabzdžio „pabėgimą“. Jeigu matėte, kaip elgiasi į vandenį įkritęs didesnis vabalas, pavyzdžiui, karkvabalis, tai nesunku suvokti, ką reikia daryti ir su masalu. Leiskite jam kiek paplaukti pasroviui, kartkartėmis šiek tiek pristabdydami ir vos vos jį sujudindami, kad į šonus sklistų bangelės, paskui vėl tegu paplaukia ir vėl lengvai stabdykite. Jei nekimba, tai dar nereiškia, kad žuvų ten nėra. Reikia pabandyti žvejoti toje pačioje vietoje iš kitos pusės, užmesti kitu kampu.
Apskritai vabzdžių imitacijų traukimo technikų yra gana nemažai. Kartais užtenka tiesiog užmesti masalą skersai srovės ir labai lengvai, su stabčiojimais jį traukti. Kitas populiarus traukimo būdas – tiesiog plukdyti imitaciją kartu su srove, kartkartėmis vos vos sujudinant masalą spiningo viršūne, kad jis, tarsi judinantis kojytes vabalas, skleistų vandenyje vos įžiūrimas bangeles. Trečias, jau mano minėtas būdas – taikyti užmesti masalą į konkrečius taškus. Kiti sugeba „vabalą“ traukti su srove arba net prieš srovę. Kažkokių taisyklių šiuo atveju nėra. Geriausia mokytoja šiuo požiūriu – pati gamta ir jos stebėjimas. Kaip sėkmingai pavyks numatyti vietą, kur tūno upėtakis, ir kaip tiksliai sugebėsite imituoti įkritusį į vandenį ir bandantį išsikapanoti vabzdį – nuo to ir priklauso žūklės sėkmė.
Žvejyba įvairių gyvių imitacijomis yra nepaprastai įdomi, reikalauja iš meškeriotojo daugiau pastabumo ir mąstymo, negu, sakykim, kokia žūklė sukriukėmis. Jos rezultatyvumas yra labai permainingas. Jeigu pataikai parinkti imitaciją to padaro, kurį tuo metu tikrai masiškai medžioja upėtakiai, tada gali pagauti mažiausiai penkis kartus daugiau, negu kolega, spiningaujantis vien paprastais vobleriai ar sukriukėmis. Kartais ir pats stebiesi, kai, rodos, kur tik užmeti – ten ir kimba. Aišku, pasitaiko dienų, kai imitacijos būna visiškai neveiksmingos. Manau, tai susiję su natūraliu gamtos ritmu.
Jei upelyje tuo metu, pamiršusios bet kokį atsargumą, pavyzdžiui, neršia dyglės ar pilna neatsargaus ką tik išsiritusio iš ikrų mailiaus, tai upėtakiai medžioja tik juos, ir tada žuvims
galbūt visai neįdomūs vabzdžiai, varlės ir kita panaši gyvastis. Ir dar kartą pakartosiu, kad šiuo atveju yra svarbu pastabumas ir gamtos procesų suvokimas: kas tuo metu vyksta upelyje, kokios lervos ritasi, kaip elgiasi varliagyviai, ar skraido vabzdžiai, o jei skraido – tai kokie... Pati žvejyba gyvių imitacijomis labai primena žūklę museline meškere. Tu pirmiausia turi ištirti sąlygas, gerai pasukti galvą ir tik tada gali žvejoti.
Šiai žūklei visiškai netinka pas mus labai populiarus, kaip aš vadinu, „maratoninis“ upėtakių gaudymo stilius. Tai tokia žvejyba, kai pamatei gerą vietą, užmetei, niekas nekibo – ir pirmyn, kiek kojos neša, iki kitos vietos, kur vėl – vienas du metimai, ir bėgame toliau, ir taip ištisus kilometrus. Lekiame, kad tik greičiau patikrintume kuo daugiau perspektyvių vietų, kol to dar nepadarė konkurentai. Tokia taktika, aišku, padovanoja vieną kitą upėtakį, tačiau beveik galiu garantuoti, kad 95 proc. upėtakių tiesiog praleidžiama ar išbaidoma. Įgijęs patirties pradedi mažiau lakstyti, o daugiau galvoti. Ir pagauti daugiau ir gražesnių upėtakių.
Žurnalas „ŽvejOK“ 2012
