Susipyko žvejys su savo žmona. Išvarė ji iš namų už tai, kad jis per dienas tik žvejoja, nedirba. Tas pasiėmė meškerę ir nuėjo prie upelio. Ir nusišypsojo jam laimė – sugavo žvejys auksinę žuvelę. Toji sako:
– Išpildysiu tris tavo norus, bet atmink, kad ir ko beprašysi, tavo žmona gaus šimtą kartų daugiau...
Žvejys galvojo, galvojo ir sumąstė:
– Žinai, noriu didelio ir prabangaus namo su nuosavu tvenkiniu. Ir staiga žiūri, kad vietoje jo namuko stovi didžiulis prabangus namas su dideliu tvenkiniu, o kiek toliau didžiuliai rūmai prie pat ežero.
– Štai tavo namas, o ten tolėliau tavo žmonos rūmai, – prabilo auksinė žuvelė.
– Na gerai, dabar noriu, kad namie atsirastų skrynia pilna aukso.
Ir žiūri, kad namie didžiulė skrynia lyg iš po žemių išdygo, pilnut pilnutėlė aukso, net namai žiba.
– Štai tavoji skrynia su auksu, o ten prie tavo žmonos rūmų šulinys, kuriame kiek besemtum, visada bus pilna aukso.
Žvejys žiūri, kad pro rūmų langą išlindo jo žmona ir šaukia:
– Aš tave palieku, veltėdi. Dabar galėsi vienas pats sau per dienas žvejot. Dabar kai esu turtinga, man tavęs nebereikia.
Žvejys galvojo galvojo ir sako auksinei žuvelei:
– Mano trečias noras būtų, kad manę ištiktų nedidelis širdies smūgis.
Atsiuntė Edvardas
