Žūklei tvičingu, savaime suprantama, teko rinktis visai kitus įrankius. Visų pirma, tą galima pasakyti apie spiningo ilgius – žvejojant ilgesniu nei 210 cm ilgio spiningu kalbėti apie pilnavertį tvičingavimą, mano galva, gali tik tie, kurie šio būdo nėra išbandę. Antra – kadangi lydekaudamas naudoju vidutinio dydžio, 9–12 cm, masalus, vidutiniškai sveriančius apie 15–20 ar šiek tiek daugiau gramų, tai ir spiningas turi būti pakankamai galingas, kad galėtų tinkamai juos „išmušti“ iš vietos ir išnaudoti jų konstrukcijoje numatytus žaidimo privalumus. Po ilgų ieškojimų apsistojau ties G.Loomis CBR 845, vidutiniškai sunkios (MH) akcijos ir skirto žūklei masalais iki vienos uncijos, t.y. 28 g.

Daug kas turbūt nustebs, nes šis kotas nėra klasikinis tvičingavimo spiningas, o pagal katalogą skirtas gaudymui agresyviaisias crankbait tipo vobleriais, tačiau internete paskaitęs ne vieno profesionalaus Amerikos tvičingisto rekomendacijas, atkreipiau dėmesį į šį spiningą, o kai pasisekė pas bičiulį Rimą Ramoną jį pačiupinėti ir pabandyti „gyvai“ – neišlaikiau jo neįsigijęs ir dėl to nė kiek nesigailiu.

Visų pirma, jis pakankamai ir, tegul kiek vėluodamas į rankos judesį, „trūkteli“ voblerį, antra – gerai „meta“ gana plačios svorio kategorijos – nuo 7 iki 28 g – masalus, ko tikriausiai negalėtų specializuotas kotas, trečia – jis yra mano mėgstamos moderate fast akcijos, todėl jau kilograminės lydekaitės jį sulenkia ir padovanoja daug teigiamų emocijų. Prie šio spiningo priderinau multiplikatorinę Shimano Calais 201 ritę su 0,2 mm Fire Line Tracer pintu valu.

Apie kiekvieną iš penkių voblerių galima kalbėti daug, bet apsiribosiu tik tuo, kad jie buvo minnow tipo, o jų ilgis svyravo nuo 9 iki 12 cm .

„Sausa“ statistika

Pradėkim nuo paprastos matematikos. Per visą bandymų laikotarpį – 15 žūklių – pavyko sugauti 19 „įskaitinių“ lydekų ir apie 36 (skaičius apytikris, nes sąmoningai stengdavausi, kad dauguma „atsipurtytų“ dar traukimo metu) neįskaitinių, kurios, savaime suprantama, buvo paleistos atgal. Taigi, bendras laimikio kiekis per žūklę suapvalinus – 1,3 imamos lydekos per žūklę ir 2,4 „neimamo“ dydžio.

Atvirai pasakius, tai nėra įspūdingi rezultatai ir tik gerai iliustruoja anksčiau mano užrašytas mintis apie šių vandenų „nustekenimą“. Bet visgi dabar kalbame ne apie tai, o apie statistiką, taigi, pažiūrėkime, kaip pasiskirstė laimikiai pagal masalų tipą. 8 žūklės vien džigaujant padovanojo 11 imamo dydžio ir 9 mažesnių nei 45 cm aštriadančių, tuo tarpu 7 žūklės tvičingavimo – 8 imamos ir 27 „nelegalės“. Vidutinis pagautos „imamos“ lydekos svoris – apie 1260 g. Didžiausia žuvis, pagauta guminuku svėrė 2870 g, vobleriu – 2550 g.

Trys žvejybos iš penkiolikos laimikio požiūriu baigėsi be „apčiuopiamų“ rezultatų (viena – gaudant guminuku, dvi – tvičingaujant vobleriais).

Atskirai būtų įdomu palyginti kibimų skaičių, kurį taip pat fiksavau, bet tai labai jau neapibrėžtas ir subjektyvus dalykas – kirto lydeka per masalą ar masalas po vandeniu į kokį pagalį atsitrenkė, o gal tiesiog viskas pasivaideno? Gerai, jei guminukas buvo naujas – tai matyti dantų žymės, o jei jis jau – „krikštytas“? Apie voblerius kalbant, tuo labiau sunkiau nustatyti – kibo ar pasivaideno. Galiu tik pasakyti, kad gaudant guminukais vienam tikram kibimui ar vaiduokliui tenka po du tuščius, o tvičingaujant vobleriais, „tuščių“ ir „realizuotų“ kibimų skaičius apylygis.

Pastebėjimai ir išvados

Pažiūrėjus į skaičius, pirmiausia krenta į akį daugiau kaip du su puse karto didesnis imamų lydekų ir „silkučių“ santykis pastarųjų naudai, gaudant tvičingu. Kuo tai paaiškinti, dorai ir pats negaliu pasakyti. Ar voblerio vedimas geriau išprovokuoja „silkutes“ atakuoti masalą, ar tiesiog, visgi, du ar trys trišakiai – tikrai geriau nei vienšakis, nes daugiau jų yra pakertamos? Gal tiesiog naudojau per mažus voblerius? Bet juk ir guminukai buvo panašaus dydžio, tad kur čia šuo pakastas? O gal didesnės lydekos tūno giliau ir nenori kilti paskui atokiau nuo dugno traukiamą voblerį?

Kitas pastebėjimas – tai kibimo laikas. Džigaujant pasitaiko, kad visą laimikį surenki per pusvalandį. Bet dažniausiai, visgi, kantriai „droži“ visą dieną ir kibimai išsidėsto įvairiu laiku. Tuo tarpu tvičingaujant dažniausiai pasitaiko pamatyti kiek kitokį vaizdą. Nekimba nekimba ir staiga tik bac – kibimų pliūpsnis. Kur meti, ten ir kerta. Rodos, kad lydekaitės tik ir laukė, išsirikiavusios viena linija, kol paslaptingasis dirigentas mostels lazdele. Praeina pusvalandis, valanda – nustoja. O po to – nors galvą į žemę daužyk – a nė brakšt.

Trečias dalykas, ką pavyko pastebėti – gaudant tvičingu ir džigaujant lydekas dažniausia pagauni skirtingose vietose. Pavyzdžiui, viename, gaudant guminukais, daugiausiai lydekų pagauni, apgaudydamas duburį ir jo pakraštį. Kartais lydekos atakuoja masalą pačioje duobėje, tačiau dažniausia ties juo kraštu, kylant dugno skardžiui į viršų bei keletą metrų nuo jo. Kiek esu bandęs tose vietose tvičingauti – nesu čia turėjęs nė vieno kibimo, kad ir kaip stengiausi parinkti masalus, voblerių vedimo tempą ir manierą. Visas lydekas su vobleriu esu čia surinkęs kitose vietose – arčiau kranto, ties žolynų pakraščiais.

Manau, tą gali paaiškinti gana paprastai – lydekos šioje vietoje „sėdi“ prie dugno ir ten tyko grobio, kadangi gylis čia kinta, tai būtent džigaudamas guminuku gali geriau prisitaikyti prie dugno ypatumų ir pravesti masalą lydekoms pro nosį. Tuo tarpu, nori ar nenori, voblerio nėrimo gylis daugiau ar mažiau yra „užprogramuotas“ ir esi privestas pasirinkti sekliau neriantį masalą, kad galėtum jį pravesti tiek virš gylių, tiek prasidedant seklumai. Aštriadantės, būdamos mažiau aktyvios, tiesiog nenori pakilti atakuoti aukščiau traukiamo masalo. Tuo tarpu kai jos suaktyvėja ir išeina į seklumas maitintis, būtent tvičingas, tai yra, agresyvesnis spiningavimo būdas, jas labiau provokuoja.

Kaip ten bebūtų, pagrindinė išvada paprasta – abiejų žūklės būdų efektyvumas yra panašus, tačiau yra niuansų, kada, atsižvelgiant į sąlygas ir lydekų nusiteikimą, veiksmingesnis vienas ar kitas spiningavimo būdas. Gebant juos derinti abu, ko gero, galima pasiekti maksimalų rezultatą.

Žūklė+, 2010 m.