„Gitaristų“ pradžią tikriausiai reikėtų sieti su senu gaudymu vadinamąja „pulka“ – stambia aviža su įlituotu stambiu vienšakiu kabliu, kuria plaukiant iš valties palei Nemuno vagą ir baksnojant į dugną senais laikais būdavo gaudomi sterkai ir šamai.
Tai laikais, kai nebuvo guminukų, voblerių, pintų valų tai buvo bene vienintelis būdas pagauti sterką Kauno mariose ir Nemune dirbtiniu masalu. Kad geriau kibtų, ant pulkos kablių būdavo dedami naktiniai sliekai, aukšlės uodega ar panašūs masalai. Koks procentas žuvų iš tiesų kibdavo, o kiek – gaudavo kabliu į šoną ir uodegą, negaliu tiksliai pasakyti. Apie 1983 – 1988 metus, kai mane, visai dar pyplį, pasiimdavo tėtis gaudyti nuo „akmenų“ ar pionierių stovyklos karšių, turėjau galimybę stebėti daugybė „pulkautojų“ dvikovų su užkirstais šamais, sterkais bei sazanais.
Daugeliu atveju (bent jau kiek siekia atmintis) žuvys dažniausia būdavo užsikabinusios ne burnos srityje. Bet galvos guldyti negaliu – žinant, kiek tada būdavo žuvies, tikriausiai pagaudavo žvejai šiuo būdu ir „normaliai“. Tačiau man ne kartą tekdavo girdėti „autentiškus“ žvejų pasakojimus, kad šamas pulką smūgiuoja uodega, o sterkai ir sazanai bando ją prispausti prie grunto.
Bet laikas ėjo – techninis progresas nestovėjo vietoje. Apie 1989 – 1992 metus, besikeičiant santvarkoms (o gal ir gerokai anksčiau), buvo atrasta, jog vamzdelis, prilietas švino ar tiesiog jūrinis pilkeris su uždėtais dviem (rečiau vienu) stambiais trišakiais, gaudant šiuo būdu „veikia“ gerokai efektyviau, nei senoji „pulka“. Reikia tik truputį energingiau pakirsti. Taip susiformavo tradicinė Birštono „gitaristų“ mokykla, po truputį išplitusi ir į kitus Kauno marių ir Nemuno regionus. Ir, iš esmės, be didesnių pakitimų sėkmingai gyvuojanti iki šių dienų.
Apie 1998 – 2002 metus, jau siautėjant mariose ir Nemune nevaldomam verslinių ir brakonierių (dažniausiai tame pačiame asmenyje) tinklų statytojų konglomeratui, gaudymas pilkeriais buvo masinis reiškinys. 1999 metais pradėjęs dirbti tuometiniame „Meškeriotojo“ žurnale sudalyvavau keliuose reiduose su tuomet garsiu Kauno aplinkosaugininku (vėliau tragiškai žuvusiu darbo metu) Albinu Keiziku.
Priplauki prie valtelės – o ten, žiūrėk, pora žmogėnų sėdi karšiais ir plakiais apsimėčiusių. Masalas – jūrinis kokių 70 gr pilkeris su dviem nuo „Jūratės“ nuimtais trišakiais, kurį jie energingai kilnoja špaginiu spiningu. Bet garbaus amžiaus žmogelis rimtu veidu tvirtina, kad visos žuvys, esą, ėmė jį „į burną“.
Kadangi tuometinės taisyklės (kaip, beje, ir dabartinės) tokio žūklės būdo iš esmės nedraudė, tai ir kažkaip nubausti tokius „meškeriotojus“ reikėjo fantazijos. Todėl aplinkosaugininkai ir dalindavo jiems baudas už žvejo bilieto neturėjimą, inkaravimosi taisyklių pažeidimą, neregistruotas valtis ir dar kažin ką.
Kadangi tuo laiku jau pasirodė guminukai, jautrūs anglies pluošto spiningai, pinti valai, tai ir sunkieji pilkeriai buvo jau nebepatrauklūs. Kai kurie rimti solidūs žvejai (kurie kažkaip sugebėdavo starkių nepagauti džigaudami, kas, prisiminus anuos laikus, atrodo tiesiog neįmanoma), disponuojantys pripučiamomis arba duraliumininėmis valtimis su varikliais, pradėjo gaudyti „gitaristine“ light versija – 20–40 g pilkeriukais su dviem mažesniais trišakiais. Juos gamino ne vienas tuometinis namudininkas.
Skirtingai nuo guminukų, šie masalai efektyvumo požiūriu turėjo didelį pliusą: jie gaudydavo žuvį ir pučiant rytų vėjui, ir ištikus kitoms orų negandoms, kada ešeriai ir sterkai šiaip jau streikuodavo. Be to, gaudant pilkeriukais, visada būdavo didesnė žuvų įvairovė. Ne vienas anais ir šiais laikais žinomas Kauno žvejybinis autoritetas plaudavo į marias tikslingai pilkeriukais gaudyti...sazanų. Apie staiga „suplėšrėjusių“ karšių ar karosų pagavimus jau nė nekalbu... Manau, kad dar ir dabar ne vienoje Kauno žūklės parduotuvėje rastum kur padėtų į kampą šių pilkeriukų.
Smagiausia dalis, bent jau man, būdavo ta, jog gaudytojai pilkeriukais aršiai smerkdavo savo pirmtakus, gaudžiusius sunkiaisiais pilkeriais, vadindavo juos dročkininkai. Bei viešai piktindavosi, kodėl nedirba mūsų gamtosauga.
Na, bet grįžkime prie Birštono „gitaristų“.
Per pusę amžiaus pasikeitė daug kas. Žlugo santvarkos, mariose atsirado ir numirė vandenų nuoma ir verslinė žūklė kartu su gausiais žuvų ištekliais. Drastiškai didėjo baudos brakonieriams ir mūsų žvejai netgi pamatė vieną kitą gamtos inspektorių prie vandens. Bet Birštono „gitaristai“ prisitaikė ir išliko. Tik trumpam buvo nuėję į šešėlį. Teko girdėti kalbų, kad kažkuris Birštono meras buvo užsibrėžęs juos „išrūkyti“ iš Nemuno, tačiau pasikeitus valdžioms, nurimus pokyčių aistroms ir viskam sugrįžus į senasis vėžes jie vėl pasirodė Nemune. Pasirodė, drąsiai liudydami mūsų senųjų „etnografinių kabliavimo tradicijų“ atsparumą epochos pokyčiams Birštone besiilsintiems ir besigydantiems tautiečiams bei atvykusiems iš toliau svečiams.
Aš manau, kad atėjo laikas iškelti juos į Molėtų žvejų muziejų. Ten jau yra specialūs stendai žeberklautojams, senovės kabliautojams, netgi elektros žūklės mėgėjams (muziejaus gidai sakė, kad būtent šis stendas sulaukia daugiausia užsieniečių dėmesio). Manau, kad priglaus jie ir Birštono „gitaristus“. Tačiau tam, reikia jūsų brangieji pagalbos.
Jeigu žvejosite Birštone pamatysite kur vargstantį „gitaristą“ – įmažinkite jo sunkų triūsą, naikinant ir žalojant mūsų žuvis, ir nusiųskite tokios „dokumentikos“ mėgėjams: aplinkosaugai, mums, mūsų kolegoms.
Žinoma, nepamaišys ir žodžiu, tiesiog „darbo vietoje“ juos „paagituoti“ perkelti savo veiklą į muziejų. Viena kita pareigūnų atimta valtis ir įrankiai (puikūs eksponatai), vienas kitas šimtukas ar tūkstantukas eurų baudelės, teksiančios mūsų valstybės biudžetui ir, žiūrėk, matysime gitaras tik Birštono koncertuose, o Birštono kavinėse valgysime šviežią ne iš Nemuno pagautą, o tvenkiniuose užaugintą šamą.
Pradžia jau padaryta. Prisegu prie šios rašliavos drąsaus skaitytojo pasidalinimą socialiniuose tinkluose. Iš kurio suprasite, iš kur gavome video medžiagos šiam straipsniui. Norisi jam padėkoti už drąsą nelikti tik stebėtoju. Taip pat ir pareigūnams, kurie sureagavo. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo mažiau panašios „etnografijos“ liks mūsų vandenyse.
Skaitytojas Ai Das (kalba netaisyta):
Šiandien nuvykome į Birštoną paspiningauti starkių / ešerių, bet pavyko pagauti ešerių ir nelegalią lydekaitę. Buvo starkių pora užsėdimų, bet nepavyko pakirsti. Spiningaujam ir žiūrim žmonės su senovinėm meškerėm pasileidę su srove dročina viską iš eilės. Pradėjom juos stebėti iš šalies. Pamatę mus jie nusisuka. Nuėjom priešais juos ir pradėjom kalbėtis, Jie sakė, kad gaudo starkius. Bet akivaizdžiai matosi, kad brakonieriauja. Sugalvojome paskambinti aplinkosaugai, jie į mūsų iškvietimą sureagavo ir po valandos buvo. Atėjo iki mūsų, bet be aprangos aplinkosaugos, kad neatpažintu brakonieriai, pastebėjo juos, paprašė, kad pafilmuotume brakonierius. Aplinkosaugininkai pastebėję brakonierius, nuėjo iki mašinos ir nuvažiavo toliau kur nesumato ir nusileido valtį į vandenį, vienus pavyko sugauti, o kiti tepė slides😁 Nors ir nepagavom starkių kurių tikėjomės, bet padarėm gerą darbą gamtai😁
P.S. Negalima teigti, kad Birštono gitaristai yra vienintelis „etnografinio kabliavimo“ pavyzdys. Jokiu būdu. Pavyzdžiui, jeigu prisimintume Prienų „ruonius“... Bet apie juos gal jau kada kitą kartą. Kai bus šalčiau...
