Jeigu dabartinėse ar anksčiau Maskvos valdytose žemėse prasidėtų brolžudiškas pilietinis karas, T-54 ar T-55 jame greičiausiai dalyvautų.
Kai paskutiniame XX a. dešimtmetyje žlugo Afganistanas, Talibanas ir Šiaurės aljanso koalicija paveldėjo T-55s tankus, kurie anksčiau formaliai priklausė komunistų valdžiai. Tame pačiame dešimtmetyje šių modelių sovietų tankai dalyvavo po Jugoslavijos subyrėjimo prasidėjusiuose Balkanų šalių karuose.
Šiandien, perimti iš Irako ir Sirijos, T-55s tankai tarnauja po juoda „Islamo valstybės" ir kitų regiono sukilėlių grupių vėliavomis. Šioms partizaninėms grupuotėms 60 metų senumo tankai yra taip pat naudingi, kaip ir žymiai modernesnio modelio tankai, tokie kaip amerikietiškasis M-1 „Abrams”, rašo interneto leidinys „National Interest“.
Tiesiog daugeliu atvejų tankas neturi būti sudėtingas. Daugeliui mūsų amžiaus karų visiškai pakanka nebrangių, paprastų ir pakankamai mirtinų mašinų.
Istorija
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Sovietų Sąjungos tankų arsenalą daugiausiai sudarė T-34/85 vidutiniai tankai, kartu su mažesniu skaičiumi sunkiųjų IS-2 ir IS-3 tankų. Ir nors T-34 serijos tankai buvo puikūs kare su nacistine Vokietija, sovietai manė, kad jų pakaba ir 85 milimetrų patranka yra pasenusios.
Vėlesni IS serijos (IS – Iosif Stalin (Josifas Stalinas) santrumpa) tankai savo savybėmis pralenkė net geriausias vokiškas „Panteras“ . Tačiau IS tankų įguloms teko atskirai krauti milžiniškus 122 milimetrų sviedinius ir parako užtaisus į patranką. Dėl šios priežasties tanko šaudymas buvo lėtas, o šaudmenų atsargos – nedidelės.
Sovietai sukūrė mažiau žinomą T-44 tanką, kuriam taip ir neteko sudalyvauti tikroje kovoje. Inžinieriams pavyko sumažinti tanko korpuso aukštį, lyginant su T-34/85 versija. Tai jie padarė įtaisydami žemą bokštą ir patraukdami jį atgal. Tačiau dėl mažo tanko dydžio inžinieriai nusprendė, kad jame montuoti 100 ar 122 milimetrų patranką yra netikslinga.
Noras sukurti kažką naujo atvedė Kremliaus ginklų kūrėjus prie T-54 tanko sukūrimo ir T-55 vidutinio tanko patobulinimo. Šiandien šie plieniniai monstrai išlieka labiausiai paplitusiais tankais pasaulyje.
Iki atpažįstamo T-54A tanko pasirodymo 1954 metais, sovietai beveik dešimtmetį nedideliais kiekiais kūrė prototipinius modelius, žinomus kaip T-54-1, T-54-2 ir T-54-3. Šios tankų versijos paprastai turėjo atsvarą pabūklo vamzdžio laibgalyje ir vamdžio čiurkšlinį siurblį, trukdantį nuodingiems garams patekti atgal į bokštą.
Sunku pasakyti, kuo šie modeliai skiriasi, tačiau išorės išvaizda duoda tam tikrų užuominų. Ankstyvosios produkcijos bokštai turėjo gana keisto dizaino šarvų lakštą, kuris didino šių tankų pažeidžiamumą. Todėl sovietai palaipsniui šio inžinerinio sprendimo atsisakė.
Be vamdžio čiurkšlinio siurblio, T-54A tanko patranka buvo pirmoji iš šios tankų serijos, turinti vertikalų stabilizatorių. O T-54B tankus gamino jau su horizontaliu ir vertikaliu stabilizatoriais.
Dėl miniatiūrinio T-54 tanko bokšto jo aukštis siekė vos 2,39 metrų. Dėl šios priežasties pataikyti į šį tanką buvo sunkiau nei į jo konkurentą, amerikietiškąjį M-48 „Patton”. Bokšto išlinkimai padėjo išsisukti nuo priešo sviedinių.
T-54s tankas pirmą kartą išbandytas 1956 metais Vengrijos sostinėje Budapešte, kai sovietai panaudojo šiuos tankus prieš antisovietinio sukilimo dalyvius. Tačiau šis debiutas tapo gėdingu - Vengrijos sukilėliai perėmė T-54 tanką ir jį nuvairavo iki Didžiosios Britanijos ambasados, tokiu būdu leisdami Vakarų ekspertams iš arti pamatyti ir įvertinti jo stipriąsias ir silpnąsias puses.
1972 metais komunistinis Šiaurės Vietnamas pradėjo didžiulį puolimą prieš amerikiečių remiamą pietinį kaimyną ir netrukus Pietų Vietnamas buvo priverstas kapituliuoti. Tankų susidūrime apgultame Dak To miestelyje du pietų vietnamiečių lengvieji tankai M-41 iššovė kiekvienas po tris 76 milimetrų sviedinius į vieną šiaurės vietnamiečių T-54 tanką.
T-54 buvo kiek apgadintas, tačiau lengvai sunaikino lengvesnes JAV pagamintas mašinas. Po to, kai susišaudymas baigėsi, Šiaurės Vietnamo įgula tyliai išlipo iš savo tanko ir tiesiog nuėjo.
Tačiau šis atvejis parodė vieną T-54 silpną vietą. Patogios sąlygos bokšte mažino kovinį tanko T-54 šaudymo greitį iki vos keturių šūvių per minutę. Apmokyta vakarietiško tanko įgula galėjo iššauti tokį patį skaičių sviedinių per pirmąsias 15 susirėmimo sekundžių.
Dar iki šių išbandymų kovoje sovietų konstruktoriai pradėjo dirbti kuriant patobulintą T-55 variantą.
Didelė naujo tanko modelio patobulinimų dalis buvo padaryta jo viduje. Per didelį slėgį kurianti priešatominės apsaugos sistema leido apsaugoti tanką nuo radioaktyvių dulkių patekimo į jo vidų. Tokiu būdu buvo užtikrintas tanko įgulos saugumas. Sovietai naujajame tanko modelyje taip pat sukūrė erdvę 9 papildomiems sviediniams.
Inžinieriai pakeitė Antrojo pasaulinio karo laikų SGM kulkosvaidį į naująjį PKT. 1961 metais dar labiau patobulintas T-55A tankas gavo antiradiacinį pamušalą ir oro filtravimo sistemą, kuri padėjo išvedinti chemines ir biologines medžiagas. Taip pat išnyko kursinis kulkosvaidis.
Iš pradžių T-55 tankas neturėjo išorinio DŠKM sunkiojo kulkosvaidžio ant pabūklo užtaisytojo liuko, kokį turėjo T-54. Sovietų vadai suprato, kad šis kulkosvaidis neturi jokios naudos kovoje su priešo naikintuvais.
Tačiau šis didžiulis kulkosvaidis grįžo, kai tankai praėjo gamyklinę modernizaciją. Be to, atsirado nauji puolimui skirti sraigtasparniai, kurie buvo lėtesni nei naikintuvai ir veikė iš mažesnio atstumo.
Vis dar kovos lauke
T-54/55 plačiai pasklido po pasaulį, tačiau paprastai jie pralaimi kovoje prieš analogiškus ar modernesnius vakarietiškus tankus. T-54/55 turi apgailėtinas sąlygas tanko įgulai, šie tankai labai lėtai šaudo, važiuodami spyruokliuoja ir turi tendenciją „pamesti” savo vikšrus.
Tačiau problema dažniau glūdi ne tanko konstrukcijos trūkumuose. Koją kiša žemas įgulos pasirengimo lygis, prasta taktika ir vadovavimas, įgūdžių trūkumas. Vakarų tankus naudojantys priešininkai paprastai šiose srityse yra žymiai geresni.
Šiaurės Vietnamo tankų įgulos dažnai buvo prastai parengtos ir jiems nesisekė bendradarbiauti su pėstininkais. Todėl Pietų Vietnamo „tankų medžiotojai“, turėję nešiojamus prieštankinius granatsvaidžius M-72, pridarydavo jiems nemažų nuostolių.
Panašus atvejis pasitaikė ir tada, kai Sirija 1973 metų Jom Kipuro kare turėjo žymiai daugiau tankų nei Izraelis. Tačiau žydai gėdingai išvarė sirus iš Golano aukštumų. O per Kuveito išlaisvinimo 1991 metais operaciją, Irako pajėgos tiesiog palikdavo savo tankus iškastose pozicijose dykumoje.
Dėl šių Irako taktinių klaidų šios šalies tankai tapo patogiu taikiniu Koalicijai ir šiuolaikiniams tankams „Abrams“ su termovizoriais.
Tačiau didžiausi T-55 tankų privalumai vis dar yra jo paprastumas ir lengvas prisitaikymas prie techninio aptarnavimo ir remonto. Sovietų fabrikuose buvo pagaminta apie 50 tūkst. tokių tankų. Lenkija ir tuometinė Čekoslovakija savo fabrikuose jų surinkdavo tūkstančius. Kinų sukurti šio tanko klonai dar labiau padidino jų kiekį pasaulyje.
Kartu su pagrindiniu T-55 tanko variantu buvo gaminami išminavimo prietaisai, tankai-liepsnovaidžiai ir remontui bei evakuacijai skirtos mašinos. Sovietai naudojo tankų važiuoklę savaeigiam zenitiniam priešlėktuviniam pabūklui ZSU-57-2 ir sunkiajam šarvuotajam transporteriui BTR-T kurti.
7-ojo ir 8-ojo XX a. dešimtmečių karuose su arabų kaimynais, Izraelis perėmė šimtus T-55 tankų. Izraelio kariai panaudojo tanką, pramintą „Tironu“, prieš jo buvusius savininkus. Bėgant laikui inžinieriai pakeitė sovietinę patranką į puikią britų sukurtą 105-milimetrų L7. Po šio pakeitimo sovietiniuose tankuose jau galima buvo panaudoti Izraelio pajėgų turimą amuniciją.
Kai Izraelis nusiuntė savo „Tironus“ į pensiją, kai kuriuos jų korpusus jie pavertė sunkiųjų šarvuočių „Achzarit“ (tiesiogine prasme tai reiškia „žiaurūs“) baze. Kitos šalys prie jų pridėdavo savo vietinės gamybos komponentų ir vėliau šiuos tankus naudojo tiek savo šalyse, tiek eksportui. Pavyzdžiui, rumunų TR-85M galiausiai tapo mažai kuo panašus į originalią sovietinės gamybos versiją.
Rusija taip pat gamino patobulintas versijas – T-55M ir T-55AM su pakabinamais dinaminių šarvų konteineriais bokšto priekyje ir šonuose. Šie tankai turi patobulintus lazerinius tolimačius, balistinius kompiuterius ir taikiklius.
Šie modernizuoti T-55, kaip standartinės tankų amunicijos papildymas, gali paleisti 9M117 „Bastion“ raketas su lazeriniu taikikliu. Tai didina jų šaudymo nuotolį ir smūgį. Maskva panaudojo šiuos modernizuotus tankus antrajame Čečėnijos kare kartu su patobulintais T-62M. Rusų vadai nutarė, kad žiauraus partizaninio karo sąlygomis prarasti šiuos tankus ne taip gaila, kaip brangius T-72 ar T-80.
Tokiu būdu, nepaisant T-54/55 trūkumų kovoje, šie tankai, greičiausiai, liks populiarūs dar keletą dešimtmečių. Jų konstrukcijos pritaikomumas ir galimybė juos tobulinti padaro juos ilgaamžius.