Susipažinkite su superšnipų hitparadu. Svarbu paminėti, kad realybėje patys geriausi atguls į kapus ir jų vardai bei darbai mums liks nežinomi.
Richardas Sorge (1895 – 1944)
Jūs tikriausiai nieko negirdėjote apie R.Sorge, tačiau jo išskirtinė drąsa per Antrąjį pasaulinį karą ir šnipinėjimo pasiekimai Japonijoje bei paaukota gyvybė, greičiausiai yra priežastis, kodėl mes galime džiaugtis laisvu pasauliu. Iš visų žinomų šnipų istorijoje, R.Sorge yra tinkamiausias pretenduoti į žmogaus, pakeitusio pasaulį, titulą. Jis yra įvertintas rašytojų ir pačių šnipų – Ianas Flemingas ir Tomas Clancy išrinko jį geriausiu ir tokiu paskelbė jį britų išdavikas Kimas Philby.
Jis gimė Azerbaidžene, užaugo Vokietijoje, tarnavo Pirmajame pasauliniame kare prieš tapdamas komunistu. Kai jo politiniai įsitikinimai galėjo jam kainuoti gyvybę Vokietijoje, jis išvyko į Rusiją, kur tapo šnipu ir keliavo po pasaulį apsimesdamas žurnalistu.
Jis šnipinėjo Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, dėl priedangos buvo prisijungęs prie nacių partijos, 1930 m. išsiųstas į Tolimuosius rytus. Vadovaudamas Japonijoje šnipų tinklui, galėjo netiesiogiai sužinoti nacistinės Vokietijos planus ir netgi pats buvo užmezgęs romaną su Vokietijos ambasadoriaus žmona.
Richardas Sorge. Vida Press nuotr.
Jo atradimai buvo stulbinantys – Vokietijos ir Japonijos paktas, Perl Harboro ataka, Sovietų Sąjungos puolimo data. Visa informacija buvo siunčiama į Maskvą, kur Stalinas ignoravo jos didžiąją dalį. Tačiau sovietai patikėjo, kad japonai neatidarys antrojo fronto Sovietų Sąjungos rytuose ir labai reikalingos kareivių pajėgos buvo iš Mandžiūrijos nusiųstos kovoti su naciais.
1941 m. spalio mėn. R.Sorge ir jo komanda buvo palaužta, kai suėmė jos lyderį. Jo priedanga buvo tokia įtikinanti, kad jį suėmę žmonės manė, kad jis dirba vokiečių kariuomenei. Kankinimai neprvertė jo kalbėti, o sovietai neigė, kad turėjo su juo ryšių. Garsusis šnipas 1944 m. lapkričio 7 d. buvo pakartas.
Tačiau valstybėje, kuriai jis tarnavo, jo darbai buvo nežinomi iki tol, kol Chruščiovas nepamatė filmo apie R.Sorgę ir nepaklausė KGB ar buvo parodyta tiesa. Galiausiai 1964 m. žmogus, kuris mirė už Sovietų Sąjungą, Stalino „Džeimsas Bondas“, buvo pagerbtas ir apdovanotas už drąsą ir atsidavimą.
Mata Hari (1876 – 1971)
Kai viena žymiausių Holivudo žvaigždžių Greta Garbo yra atrenkama vaidinti istorinę rolę, galima lengvai suprasti, kad bus susidurta su legenda.
Margaretha Geertruida Zelle McLeod arba Mata Hari yra toji legenda. Jai buvo įvykdyta mirties bausmė už šnipinėjimą, tačiau jos šnipinėjimo metodai ir femme fatale įvaizdis jai užtikrino garbingą vietą sąraše.
Jos vaikystė buvo nelaiminga, užaugusi bandė mokytojauti, bet direktorius jai rodė tokį dėmesį, kad ji buvo priversta mesti darbą. Mata Hari tapo olandų kareivio žmona. Gyvendama su žiauriu ir neištikimu alkoholiku, kuris buvo 20 metų už ją vyresnis, olandų valdytoje rytų Indijoje, moteris studijavo indoneziečių šokius ir persivadino vietiniu vardu Mata Hari, kuris reiškė „saulė“.
Kai išsiskyrė, ji išvyko gyventi į Paryžių, kur pradėjo dirbti egzotinių šokių šokėja. Kai šokėjos karjera pradėjo leistis žemyn, Mata Hari tapo sėkminga kurtizane.
Kadangi Mata Hari turėjo Olandijos pilietybę, Pirmojo psaulinio karo metu ji laisvai galėjo keliauti tarp kariaujančių valstybių. Šis faktas ir jos daugybė kareivių meilužių kėlė įtarimą atitinkamoms tarnyboms. Mata Hari buvo suimta 1916 m. kelionės į Angliją metu. Ji prisipažino, kad yra prancūzų šnipė. Po vienerių metų prancūzų slaptosios tarnybos perėmė radijo signalus iš Berlyno, kuriuose giriama agentė H-21 – britai iššifravo žinutes ir prancūzai nusprendė, kad H-21 yra Mata Hari.
Karo isterija buvo labai didelė ir ji buvo apkaltinta dėl 50000 prancūzų kareivių mirties. Nors įrodymų prieš ją beveik nebuvo, ji buvo nuteista sušaudyti. 1917 m. lapkričio 15 d. jai buvo įvykdyta mirties bausmė. Tik XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo įrodyta, kad Mata Hari 1915 m. buvo vokiečių pasamdyta šnipinėti ir gavo agentūrinį slapyvardį H – 21.
Violette Szabo (1921 – 1945)
Violette Szabo buvo visiškai paprasta moteris, kuri tapo herojė kovoje su naciais. Ji dirbo parduotuvės asistente Londone ir 1941 m. įsimylėjo prancūzų kareivį Etienne Szabo. Jie susituokė ir susilaukė vaiko, bet jos didžioji gyvenimo meilė buvo nužudytas prie El Aleimano ir ji nusprendė tarnauti Didžiosios Britanijos slaptojoje tarnyboje.
Violette mokėjo laisvai kalbėti prancūziškai, buvo apmokyta inflitracijos ir sabotažo meno. Szabo savanoriškai sutiko dalyvauti 1944 m. operacijoje. Ji buvo parašiutu nuleista į šiaurės Prancūziją, kur sėkmingai organizavo rezistencinę grupę. Po kelių poilsio mėnesių, šnipė ir vėl grįžo dirbti į Prancūziją.
Jos antroji misija prasidėjo sėkmingai, tačiau ji buvo sugauta užblokuotame kelyje, kai buvo ieškoma rezistentų pagrobto vokiečių kareivio. Net ir po žiaurių kankinimų Szabo neišdavė kitų agentų, o įkalinta žiaurioje Ravensbrucho koncentracijos stovykloje išsaugojo paslaptį apie belgą ryšininką. Ji buvo sušaudyta 1945 m. Po didvyriškos mirties Violette Szabo buvo tinkamai valstybės pagerbta.
Frederickas „Fritzas“ Duquesne (1877 – 1956)
Viskas prasidėjo nuo būrų karo dabartinėje Pietų Afrikos respublikoje.. Duquesne marširavo su britų uniforma, kai sužinojo, jog jo seserį nužudė britų kareiviai. Jie taip pat sugriovė namus, o mamą išsiuntė į koncentracijos stovyklą.
Duquesne pradėjo kovoti prieš britus kare, bet buvo suimtas. Sedėdamas kalėjime jis suviliojo sargybinio dukrą ir paspruko į Angliją, kur vėl įstojo tarnauti į britų kariuomenę. Jis, turėdamas tik dvidešimt vyrų, sugebėjo įvykdyti visą eilę galingų sprogimų Keiptaune, bet buvo išduotas ir sulaikytas. Kalėjime jis šaukštu išsikasė tunelį ir pabėgo. Kai buvo vėl sučiuptas, jį nusiuntė į Bermudus, tačiau ir vėl pabėgo. Persikėlė gyventi į Ameriką, kur dirbo žurnalistu.
Kai 1914 m. prasidėjo karas tarp Didžiosios Britanijos ir Vokietijos, Duquesne buvo pasamdytas kaip vokiečių šnipas ir su jo pagalba buvo nuskandinti 22 laivai. Jis suvaidino savo mirtį ir vėliau įsipainiojo į didžiulį sukčiavimo skandalą už kurį jam grėsė suėmimas Amerikoje bei galima ekstradicija į Didžiąją Britaniją, kur turėjo laukti nuosprendžio už šnipinėjimą. Žinoma, apsukrusis šnipas vėl paspruko. Jis grįžo į Didžiąją Britaniją, tik šį kartą jau apsimetęs rusų didiku ir dalyavo operacijoje, per kurią buvo susprogdintas lordo Kitchenerio laivas – žuvo 600 žmonių, tarp jų ir pats lordas.
Jam buvo suteikta proga dar kartą keršyti britams, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Duquesne suorganizavo 33 vyrų šnipų tinklą ir perdavinėjo paslaptis naciams. Kai tinklas buvo susektas 1941 m. ir jo nariai nuteisti ilgiems metams nelaisvės, Duquesne teisinosi, jog taip elgtis jį pastūmėjo britų kariuomenės padaryti nusikaltimai šeimai.
Klausas Fuchsas (1911 – 1988)
Jeigu Richardas Sorge padėjo užbaigti Antrąjį psaulinį karą, tai Klausas Fuchs pradėjo Šaltąjį karą, kai perdavė atominės bombos kūrimo paslaptis Sovietų Sąjungai.
Jis jau nuo jaunų dienų prijautė kariesiems ir, kai naciai buvo išrinkti į valdžią, išvyko mokytis fizikos į Didžiąją Britaniją. Klausas iki 1941 m. dirbo britams atominės bombos kūrimo projekte ir atsitiktinai per R. Sorge šnipų tinklą išdavė apie vykdomus bandymus sovietams.
1943 m. jį paskyrė dirbti Manheteno projekte, kuriame buvo kuriama amerikiečių atominė bomba. Mokslininkui buvo patikėtas priėjimas prie labiausiai įslaptintų valstybės paslapčių, kurias jis perdavė Sovietų Sąjungai. Po karo šias paslaptis atskleidė ir britams.
Klausui pavyko išsisukti dėl valstybės paslapčių išdavimo. Jis sedėjo kalėjime 9-erius metus, o atlikęs bausmę išvyko tęsti sėkmingos akademinės karjeros į Rytų Vokietiją.
Aldrichas Amesas (1941)
Aldrichas Amesas buvo geras šnipas, tačiau nemokėjo riboti savo poreikių. CŽV jam mokėjo 60000 dol. atlyginimą per metus, o prie algos prisidurdavo solidų „priedą“ iš sovietų. Pinigus šnipas leido per daug gausiai ir akivaizdžiai.
Jo tėvas dirbo CŽV agentu, tačiau turėjo rimtų problemų su alkoholiu, todėl darbe jam nesisekė. Sūnus ėjo tėvo pėdomis ir pradėjo dirbti didžiausiai šnipinėjimo įstaigai, tačiau, kaip ir vėvas, mėgdavo pakelti taurelę. Iš pradžių jis dirbo žemose pareigose, bet įgytas aukštasis išsilavinimas suteikė galimybę kilti karjeros laiptais.
Aldrichas Amesas. Vida Press nuotr.
Nepaisanto to, kad dėl būdamas neblaivus jis kartą Niujorko metro paliko svarbius dokumentus, A.Amensas pasižymėjo darbštumu. Kai prasidėjo A.Amenso skyrybų procesas, jam reikėjo gauti daug pinigų ir jis sugalvojo tapti dvigubu agentu.
Jis pradėjo perdavinėti informaciją sovietų agentams, kuriuos pats turėjo stebėti ir sekti. Šnipas teigė, kad perdavinėjo „bevertę“ informaciją, tačiau greitai jo išdavystė agentus, dirbusius Amerikos naudai Rytų Europoje, pasiuntė į mirtį – ji buvo suimti ir sušaudyti. Sovietai išleido milijonus, kad apsaugotų A.Amesą, o amerikiečiai iki pat 1990 m. nebesiekė verbuoti naujų šnipų sovietų įtakos sferoje. A.Amesas išlaikė du melo detektoriaus testus, tačiau paslydo, kai nusipirko 500000 dol. kainuojantį namą, važinėjo su „Jaguar“ mašina ir dėvėjo dizainerių rūbus, kurių nebūtų pavykę įsigyti vien tik iš CŽV darbuotojo algos. 74 metų Aldrichas Amesas, pražudęs apie šimtą CŽV agentų, vis dar kali.
Seras Francis Walsinghamas (1532 – 1590)
Walsinghamas buvo vienas įtakingiausių ir pavojingiausių vyrų karalienės Elžbietos I laikų Anglijoje. Jis laikomas šnipų amato pradininku.
Francis Walsinghamas gimė turtingoje šeimoje ir mokydamasis universitete tapo giliai tikinčiu protestantu. Walshingamas buvo priverstas palikti gimtąją šalį per karalienės Marijos, dar vadintos Kruvinąja Mere, valdymą ir jos vykdytas represijas prieš protestantus.
Kai Elžbieta I tapo karaliene, seras Francis grįžo namo ir pradėjo didinti savo įtaką. Jis greitai tapo valstybės sekretoriumi. Francis Walsinghamas buvo radikalus protestantas ir nebijojo naudoti kankinimų bei egzekucijų, kad pasiektų savo tikslų. Jis mėgo naudotis agentais ir bijojo katalikų sąmokslo, kurie galėjo vėl užimti britų sostą, todėl turėjo šnipą tarp prancūzų ir atskleidė planą, kad škotų karalienė Marija Stiuart turėtų užimti sostą. Jam pavyko pasiekti, kad karalienė Elžbieta I ją nuteistų mirties nuosprendžiu.
F.Walshingamas buvo užmezgęs šnipų tinklą visoje Europoje. Jam pavyko atskleisti, kad ispanai ruošia puolimą, ir britai buvo pasiruošę jį atremti – ispanų armada buvo sunaikinta.
Kembridžo penketukas
Sunku išskirti vienintelį iš šių penkų kvalifikuotų anglų, kurių darbai įkvėpė rašytoją Johną Le Carre.
Jų išdavystė užgimė su nacių atėjimu į valdžią ir reikėjo pradėti rinktis puses. Jie tapo komunistais.
Penketuką sudaro Kimas Philby, Donaldas Macleanas, Guy Burgessas, Anthony Bluntas ir geriausiai pasirodęs penktasis yra vis dar nežinomas.
Jie visi buvo elito atstovai ir užverbuoti KGB Kembridžo universitete. Vėliau užėmė geras pareigas – Macleanas buvo užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, Burgessas turėjo įtakingų draugų, Bluntas ir Philby buvo kylančios britų žvalgybos žvaigždės.
Philby pridarė daugiausiai žalos, kai tapo MI5 antisovietinių operacijų skyriaus viršininku.
Tačiau sovietai atsargiai vertino penketuko nutekinamą informaciją ir laikė juos galimai dvigubais agentais, kadangi negalėjo patikėti, jog britai taip naviai patikėtų slaptą informaciją šiems kariosioms pažiūroms prijaučiantiems asmenims.
Nors Maskva abejojo jų lojalumu, tačiau penketuko dėka žuvo nemažai britų agentų ir jie toliau patikimai dirbo savo naujiesiems viršininkams. Galiausiai juos išaiškino: Burgessas ir Macleanas pabėgo į Maskvą, Bluntas mainais už neliečiamybę pasidalijo informacija.
Olegas Penkovskis (1919 – 1963)
Dar iki šių dienų nelieka aišku, kuriai pusei dirbo Olegas Penkovskis. Jo šeima nepalaikė komunistų Rusijos revoliucijos ir pilietinio karo metu. Jo tėvas buvo nužudytas, tačiau Olegas kilo karininko karjeros laiptais, o paskui pradėjo dirbti GRU, sovietų žvalgybai. Jis dirbo Turkijoje ir netgi buvo žvalgybos viršininko bičiulis.
Tačiau greitai reikalai komplikavosi. 1960 m. jis užmezgė kontaktą su amerikiečių studentais Maskvoje ir bandė susisiekti su CŽV. Per savo vizitą Londone, jis pradėjo teikti slaptą informaciją britų žvalgybai. Jo informacijos dėka J.Kennedy ir N. Chruščiovas taikiai išsprendė 1961 m. Kubos krizę.
Tačiau pasak MI5 buvusio agento Peterio Wrighto, Penkovskis buvo informatorius. Jis buvo nužudytas 1963 m., o jo mirtis buvo apipinta įvairiomis legendomis.
Ray Mawby (1922 – 1990)
Anglas Ray Mawby buvo konservatorių partijos narys, dirbo Bendruomenės rūmuose ir puikiai slėpė savo komunistines simpatijas.
Ray Mawby. Vida Press nuotr.
Jis buvo pasamdytas dirbti Čekoslovakijos žvalgybai XX a. septintajame dešimtmetyje – jam buvo suteiktas Lavalo slapyvardis. Ray galėjo suteikti daug naudingos informacijos, tačiau jo išdavystės padaryta žala buvo maža. Jis per daug nesisaugojo, bet buvo išaiškintas tik žlugus komunizmui Rytų Europoje, kai čekai paviešino komunistų dokumentus Vakarų žurnalistams.