Sveiki,
Prieš kelias dienas, vartydamas Jūsų portalo puslapius, pastebėjau kažkokio vyruko intymų paatviravimą, kaip jis, nors ir buvo puiki proga patirti nuotykį su dviem merginomis, atsisakė. Prisipažinsiu – perskaitęs jo laišką pats panorau pasidalinti viena situcija, nutikusia man.
Aš, žinoma, pakeičiau vardus ir metus, bet istorijos esmė nuo to nesikeičia. Žinau, kad greičiausiai būsiu nuteistas ir iškoneveiktas, bet galbūt atsiras ir tokių, kurie patys buvo patekę į analogiškas situacijas, nors netikiu, kad tokių atvejų yra buvę daug. Ir ačiū Dievui.
Nieko nekaltinu, kaltas tik aš pats. Ir net nežinau, ar kaltas. Taip, pasidaviau silpnumo akimirkai, bet tai nieko nesugriovė, nieko nepakeitė – bent jau aš taip tikiuosi. Bet papasakosiu viską nuo pradžių.
Tiesą sakant, nesu toks iškalbingas kaip tas vyrukas, kuris jums išdėstė tą istoriją apie galimybę pasilinksminti su dviem merginomis. Bet pabandysiu.
Aš tada buvau neseniai baigęs aukštąją mokyklą ir jau darbavausi vienoje įmonėje. Prieš kelias savaites vienoje studentų šventėje susipažinau su Lina, kuri mokėsi pirmame kurse, taigi, buvau už ją vyresnis keleriais metais. Buvau perėjęs visus studentiško gyvenimo etapus – balius su kurso draugais, kursiokių įsimylėjimus be atsako, bemieges naktis prieš egzaminus, nerūpestingas vasaras ir triukšmingus paradus Palangos J.Basanavičiaus gatvėje – viso to buvau prisiragavęs ir atsiragavęs, norėjosi rimtesnių santykių, o ne vienadienio romano, kuomet, vakare, gerokai įšilęs, rodos, įsimyli merginą, o kitą dieną supranti, kad tai tebuvo optinė apgaulė.
Žodžiu, sutikau Liną, kuri dar tik baiginėjo pirmą kursą, ir supratau, kad tai galbūt ir yra ta mergina, kurią svajojau sutikti. Bent jau tuo metu taip galvojau: nedraskanti akių, santūri, žavingų mėlynų akių ir šiaip graži. Tokia mergina, su kuria smagu gerti kavą, eiti į filmą, vaikščioti gatvėmis, bet...Nežinau, ar kam iš tų vyrukų, kurie skaitys mano laišką, teko susidurti su tokia problema – mergina graži ir gera, tačiau pernelyg dora, kad drįstum ją pabučiuoti, užkišti rankas už palaidinės...Žodžiu, nežinau kaip tai paaiškinti, bet jutau moralinį stabdį ir niekaip negalėjau peržengti šio slenksčio. Praėjo mūsų draugystės antra, trečia savaitė, mėnuo...Visą vasarą mes taip ir prastūmėme vaikščiodami į „Vingio“ kino teatrą, Vingio parką, sėdėdami kavinaitėse ir plepėdami apie studijas, knygas, draugus, keliones...
Apie viską, tik ne apie seksą. Kiek kartų aš galvojau: štai šį vakarą aš ją palydžiu namo, o prie laiptinės stveriu ją į glėbį, prisitraukiu, įsisiurbiu į lūpas ir...Tačiau kiekvienas vakaras baigdavosi vienodai: bučkis į skruostą, „ačiū už smagų vakarą ir ate“. Dabar, prabėgus keliolikai metų, aš galvoju, kad Lina galbūt žiūrėjo į mane kaip į vyruką, su kuriuo smagu leisti laiką, bet su kuriuo neįsivaizdavo galinti leistis į intymius santykius. Galbūt tas Linos iniciatyvos trūkumas man ir trukdė galų gale peržengti tą neryžtingumo slenkstį? (bet juk kaip baisu būti nesuprastam ir atstumtam!).
Šiandien man atrodo, kad mūsų draugystė su Lina taip ir turėjo baigtis - dar kelios rudens savaitės, o vėliau išsivaikštome į skirtingas puses. Ir vis dėlto ji, prasidėjus rugsėjui, pakvietė į namus išgerti arbatos. Galbūt ir nebūtų pakvietusi, jei ne jos mama, tą vakarą vėliau grįžusi namo ir mus išvydusi bestoviniuojančius prie laptinės. Lina matyt buvo papasakojusi apie savo gerbėją, tai yra, mane, nes jos mama ypatingai nenustebo, tik šyptelėjo ir mestelėjo dukrai, kad „galėtų kavalierių pakviesti išgerti arbatos“.
Štai čia ir yra esminis istorijos momentas. Lina iš tiesų pakvietė užsukti į namus ir galbūt tai būtų buvę galima vertinti kaip pirmąją pergalę (vis dėlto po keturis mėnesius trukusios draugystės atsidurti merginos namuose – tai yra jau šis bei tas), tačiau tai iš tiesų tapo pirmuoju mano nuopolio ratu, kaip aš tai pats sau vaizdingai pripažįstu. Šiais laikais, kai jaunimėlis žarstosi sąvokomis „toy-boy“, „milf“, galbūt ir nieko nestebina gerokai vyresnės moters ir jauno vyro ryšys, tačiau istorija, kurią aš pasakoju, nutiko XX ir XXI amžiaus sandūroje, kuomet dar net ir padoraus greičio interneto nebuvo, jau nekalbant apie tas sąvokas „toy-boy“ ar „milf“.
Aš pernelyg daug nesiplėsiu, nes iš manęs prastas rašytojas, bet pasakysiu tiek, kad gėrėme arbatą trise – aš, Lina ir jos mama, ir aš Linos nei mačiau, nei girdėjau. Ponia Birutė (Linos mama) buvo aukštumoje. Tas jos juokas, drąsūs, tiesiog nurengiantys akių žvlgsniai, tos kelios prasegtos palaidinės sagutės, nerūpestingai į kuoduką surišti šviesūs plaukai...Koks nors poetas galėtų apibūdinti tai kaip „ore tvyrantį seksą“. Nežinau, ar kas nors mane supras, bet aš taip ir jaučiausi – įelektrintas ir jaučiantis ore tvyrantį seksą. Sekso, žinoma, nebuvo – arbatą išgėrėme per pusvalanduką ir aš patraukiau namo, jau žinodamas, kad mano ir Linos istorija baigėsi. Jos mamos paveikslas visiškai išstūmė Liną iš mano pasąmonės.
Įsibėgėjantis ruduo, kaip ir reikėjo tikėtis, mus galutinai išsskyrė ir spėju, kad nė vienas mūsų dėl to nepergyveno. Mes vis dar kartais susitikdavome, bet bent jau aš nejaučiau to virpuliuko, kuris maloniai dirgindavo mane draugystės pradžioje. Lina, įsisukusi į studentišką gyvenimą, mėgavosi juo, o aš džiaugiausi savo gyvenimu: darbas, šiek tiek reivo vakarėlių, šiek tiek flirto.
Ir Linos motinos paveikslas jau buvo beveik išgaravęs iš galvos, kuomet ją po gero pusmečio, jau vėlyvą pavasarį atsitiktinai sutikau banke: tokią pačią energetišką ir valiūkiško žvilgsnio – kaip ir tada, kai gėrėme arbatą. Tik šį kartą jokių prasegtų palaidinės sagučių – ponia Birutė vilkėjo dalykišką kostiumėlį, kuris jai žiauriai tiko: ji atrodė tiesiog super. Ir dabar, prabėgus keliolikai metų, prisimenu, kaip ji šyptelėjo ir paklausė: „Gal papietaujam?“. Man pakirto kojas, nes širdyje nujaučiau, kuo tai baigsis.
Ilgiau nebesiplėsiu, bet taip, mes papietavome. Vėliau buvo dar vieni pietūs, ir dar vieni. Mes apie daug ką kalbėjomės – ir apie Liną, kuri, pasirodo, įsimylėjo kurso draugą (tai manęs, tiesą sakant, labai ir nenustebino), ir apie jos vyrą, nuolat užimtą verslininką, ir apie ją pačią – kaip ji sukasi darbuose ir jaučiasi vieniša.
Nežinau, kaip uš šalies galėjo atrodyti keturiasdešimtmetės moters ir 22 metų vaikino pokalbiai, bet man patiko jos klausytis, o jai – klausytis mano naivių paistaliojimų. Dar du-trys susitikimai, jos kraują kaitinantys lyg ir netyčiniai prisilietimai, ir aš peržengiau tą slenkstį, kurio negalėjau įveikti draugaudamas su Lina.
Neketinu detaliai pasakoti apie mūsų intymius santykius, nes tai labiau primintų nepadoraus filmo scenarijų, tačiau tai buvo kažkas neįtikėtino. Mūsų susitikinėjimai netruko ilgai – gal pusmetį, o po to kartu nusprendėme padėti tašką šiuose „žaidimuose“ ir, kaip man pasirodė, nei aš, nei ponia Birutė nejautėme nuoskaudos – galbūt dėl to, jog jokios tolimesnės perspektyvos mūsų santykiuose nebuvo, o mūsų „žaidimai“ buvo savotiškas „kurortinis romanas“.
O dabar jūsų eilė plūstis, koneveikti, o gal bandyti suprasti.
P.S, Jei galvojate, kad ši istorija mane traumavo ir iki šiol žvalgausi į brandesnes moteris, klystate – esu sukūręs šeimą, mano žmona yra trejais metais jaunesnė, turime du vaikus ir gyvename normalų gyvenimą. Tačiau neslėpsiu – kartais prisimenu ponia Birutę, galvodamas, kad taip galėjo nutikti tik sapne.